Koks pagrindinis pasibaigusių trečiųjų metų rezultatas ir ko tikėtis ketvirtaisiais? Pirmiausia tenka konstatuoti, kad pasibaigusieji metai galėjo būti ir paskutiniai. Mat pagrindinis jų rezultatas – šioji valdžia galutinai išsisėmė, tad paskutiniai, ketvirtieji, metai tebus visiškai formalus vegetavimas, buvimas valdžioje dėl buvimo.
Pirmalaikių rinkimų tikimybė vis dar tokia pat efemeriška. Jie greičiausiai neįvyktų net ir tuo atveju, jeigu premjeras S.Skvernelis jau rytoj atsistatydintų su visa Vyriausybe ir išsiskirtų su valstiečiais dėl savos politinės karjeros ar tiesiog ramaus gyvenimo.
Neįvyktų, aišku, ir tuomet, jei S.Skvernelis liktų tose vežėčiose iki pat rinkimų – net jei ir planuotų jų išvakarėse vis dėlto paskelbti, kad į juos vyksta atskirai, teisingiau, kokiame nors kitame vežime. Vieninteliai labiausiai tikėtini pokyčiai šiame fronte – kurių nors koalicijos partnerių nubyrėjimas ar subyrėjimas, kuris iš esmės nekeistų padėties.
Taigi ta padėtis ir ketvirtaisiais metais lieka lyg ir tokia pat kaip iki šiol – jokių rimtų grėsmių nei iš išorės, nei iš vidaus šiai valdžiai nėra. Opozicija jos nuversti ir pakeisti negali. Naujasis prezidentas – irgi ne faktorius. Rimtas vidaus skilimas taip pat ne itin tikėtinas, nes jokie atskilėliai nelaimėtų jokios geresnės alternatyvos tam, ką turi dabar.
Negana to, ši valdžia ir pagrindinė jos jėga valstiečiai Seime tebeturi tokią daugumą, kokios nė viena politinė jėga neturėjo pastaruosius dvidešimt metų.
Tačiau viskas, ką jie sugebėjo nuo pat svaiginančių 2016 m. rinkimų, – tai čiuožti vis žemiau erozijos, sumaišties ir politinio paralyžiaus šlaitu.
Tad ir visi praėjusių jos trečiųjų metų įvykiai – pralaimėti visi treji rinkimai, absurdiškas tąsymasis dėl senos-naujos koalicijos ar V.Pranckiečio, gūžynės tarp Seimo daugumos ir Vyriausybės dėl kitų metų biudžeto projekto – rodo tą pačią bendrą tendenciją. Nieko padaryti jau nebegali, išsiskirstyti taip pat negali ir nenori, todėl belieka toliau murdytis ir rūgti toje pačioje pelkėje.
Blogiausia, kad šios padėties įkaitė – visa šalis, mokanti didelę kainą už savo pasirinkimą 2016 m. ir mokėsianti dar mažiausiai vienus metus.
Mokanti brangiausia valiuta – laiku. Teisingiau – sugaištu laiku, kuris turėjo būti išeikvotas padedant valstybei reaguoti į pagrindinius jai kylančius vidaus ar išorės iššūkius ir problemas.
Be to, šie keleri metai – itin svarbūs visuomenės ir valstybės likimui strateginiu požiūriu. Vis auga pavojus, kad demografinė, socialinė, politinė erozija gali tapti nebegrįžtama. Tuo metu tarptautinėje arenoje bręsta vis nauji politiniai ir ekonominiai sukrėtimai.
Be to, kol kas sunku tikėtis, kad padėtis gali iš esmės keistis dar po metų, kai ši valdžia nužengs nuo scenos.
Juk visos pagrindinės dėlionės, kurias galima dėlioti dabar, atsispyrus nuo dabartinės politinės konjunktūros, šaliai nežada iš esmės pajėgesnės, galvotesnės ir tvirtesnės valdžios.
Pagrindiniai ateities scenarijai – trys. Jei rinkimus formaliai laimės konservatoriai, nežinia, ar jiems pavyks sulipdyti valdančiąją koaliciją, o sulipdžius – išlaikyti. Labiausiai tikėtinas jų partneris – amžinieji genetiniai priešai socialdemokratai.
Gali būti, kad valstiečiai per likusius metus vis dėlto sugebės stebuklingai neišbarstyti paskutinių paramos likučių ir dėl beveik iki grindų nuleistos patekimo kartelės laimės prieš konservatorius bei socialdemokratus koalicijos partnerių pasirinkimo lenktynėse.
Pasaulis margas, tačiau valstiečių, „darbiečių“ ir dar krūvelės paribinių veikėjų koalicija būtų dar margesnė.
Dar vienas variantas – viską nušluos nauja „nepartinė partija“, lyg meteoras įsiveržusi į šalies politinę padangę. O tai ir vėl reikštų naują tos pačios karmos ratą. Vienintelis skirtumas – nebe žalios, o kokios nors kitos spalvos.
