Dar visai neseniai politikai ir politologai nustebę kasėsi pakaušius, kodėl Turkijai buvo palikti JAV sąjungininkai kovoje su teroristais kurdai. Tarp paliktinų karštųjų taškų nuolat minimas Afganistanas.
Tiesa, pareiškimai apie pasitraukimą dažnai painiojosi su koncepcija – išeinant likti. Bet visi supranta, kad JAV politiniuose užkulisiuose bręsta nauja misijos Viduriniuose Rytuose, o ir ne vien ten, strategija.
Nežinau, kodėl Q.Soleimani reikėjo subombarduoti būtent Irake, o ne kur nors kitur, net surežisavus atsitiktinumą. Šių laikų žvalgybos tai nesunkiai gali surengti. Galiu kelti versiją, jog tai buvo noras prieš išeinant garsiai trenkti durimis ir pretekstas paspartinti pasitraukimo procesą. Q.Soleimani nėra ne vienus metus slapstęsis O.bin Ladenas. Faktiškai antrojo Irano žmogaus buvimo vietos bei maršrutai JAV ir sąjungininkų žvalgybai buvo kaip ant delno.
Staigus sprendimas sunaikinti nevienareikšmiškai net Vakarų politiniuose sluoksniuose vertinamą legendinį asmenį kelia daug klausimų. Net trumpam nebuvo aptariamos galimos pasekmės? Pavyzdžiui, tai kad skubiai susirinkęs Irako parlamentas gali priimti nepalankų JAV ir Irako santykiams dokumentą?
Tiesa, rezoliucija neįpareigoja vyriausybę imtis veiksmų, bet, kaip dabar madinga sakyti, žinutė pasiųsta. O gal slapta to ir tikėtasi?
Dar keistesnė istorija su JAV brigados generolo W.Seely laišku irakiečių kariškiams, kuriame informuojama, jog „gerbiant suverenų sprendimą“ amerikiečių pajėgos ruošiasi palikti Iraką. Greitai laiškas amerikiečių karinės vadovybės buvo paskelbtas klaida, bet sunku patikėti, kad jis buvo rašomas ir net išsiųstas su niekuo nederinant.
Dabar laukiama, kaip reaguos D.Trumpas į Irano surengtą JAV karinių bazių Irake apšaudymą. Bemat pasitelkta sunkioji tarptautinė diplomatinė artilerija aistroms raminti. Yra manančių, jog konfliktas pasibaigs tradiciškai, atoslūgiu, tačiau daug analitikų prognozuoja įtampos kilimą, nors plataus masto karinių veiksmų galimybę beveik visi įvairaus lygio ekspertai atmeta.
Kita vertus, nereikia ir ekspertų – juk juokinga lyginti JAV ir Irano karinius pajėgumus. Tačiau klaidinga ir visiškai sumenkinti Irano galimybes. J.F.Dunnigano ir A.Bay 2008 m. nuolat papildomoje pasaulio valstybių karinių pajėgumų bei jų kokybės diagramoje Iranas tarp 26 Vidurinių Rytų valstybių užima trečiąją vietą (po Izraelio ir Egipto). Be to, ne ginklai ir jų kokybė yra svarbiausia.
Kur kas didesnę reikšmę turi bendra atmosfera, žmonių nusiteikimas ir net elementariausios emocijos. Dideliame regione JAV ir sąjungininkams jos yra nepalankios ir net priešiškos. Tiesą sakant, neretai Vašingtonas, kad ir būdamas koalicijoje su Vakarų valstybėmis, lieka vienas lauke karys.
Natūralu, kad tokių įvykių, kuriuos dabar išgyvename, fone, žmonėms kyla elementarių klausimų. Kuo ir kada šis dešimtmečiais besitęsiantis konfliktas baigsis? O gal niekada? Savaime suprantama, daug klausiamų žvilgsnių gręžiasi į praeitį: kodėl tas konfliktas kilo? Dėl tikėjimo ir civilizacijos skirtumo? O gal dėl paprastesnės priežasties – ekonominių interesų?
Jeigu pradėtume svarstyti, kodėl trys iš vieno kamieno kilusios religijos – krikščionybė, judaizmas ir islamas – istorijoje buvo tokios priešiškos viena kitai (ypač judaizmas ir islamas), kažin ar kada nors rastume bendrą išvadą. Nors tokių, ir labai solidžių, bandymų esama.
Galima ir kitaip paklausti. Kaip atsitiko, kad kažkada islamo civilizacijos pakilimo metais (tarkime, X a.) jo išpažinėjai, moksle ir kultūroje lenkę krikščionišką pasaulį, jau XIX a. visu frontu (išskyrus kelias vėliau iš naftos praturtėjusias musulmoniškas šalis), ypač socialinėje ir ekonominėje sferoje, sparčiai ėmė taip ristis žemyn, kad atgimimui prireikė fundmentalizmo?
Vienas solidžių islamo tyrinėtojų A.Popovas aiškina, jog radikalusis islamas sukeitė klausimus. Užuot savęs pačių paklausę, ką jie patys ne taip padarė, ėmė ieškoti, kas dėl tokio nuosmukio kaltas, surado priežastį – Vakarus.
Prisimenu, kaip 1979 m. aktyviai diskutavome, savaime suprantama, ne žiniasklaidoje, kas atsitiko Irane. Kodėl, regis, provakarietiškos orientacijos valstybėje staiga pasukta į praeitį, įkurta Irano Islamo Respublika, priimta nauja konstitucija aukščiausią valdžią suteikiant „dvasiniam autoritetui“ ir įvedant šariato įstatymus?
Beje, anų laikų prisiminimus atgaivino JAV prezidento D.Trumpo pabauginimai atakuoti Irane 52 objektus atsakant į neapgalvotus šios šalies valdžios žingsnius. Prisiminkime, kad ajatolos Khomeini šalininkų įkaitais paimti amerikiečiai, užėmus JAV atstovybę Teherane, buvo paleisti tik po 444 dienų, po kelių minučių inauguravus naują JAV prezidentą R.Reaganą.
Islamiškasis fundamentalizmas sujaukė mąstančiųjų linijinio progreso dvasia protus. Paaiškėjo, jog istorija nežengia ryžtingais pažangos žingsniais į priekį, ji gali pasukti ir atgal. Civilizacijų susidūrimai nėra istorijos analuose nuskendusi praeitis. Tai praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje išpranašavo S.Huntingtonas teigdamas, jog žlugus komunizmui ir pasibaigus dviejų supervalstybių priešpriešai pasaulis žengs į kitokią valstybių santykių koordinačių sistemą.
Trintis tarp Rytų ir Vakarų nepasibaigė. Ir nemanau, kad ji pradės menkėti Viduriniuose Rytuose senkant gamtos resursams. Gal dėlto JAV stiprėja noras vis mažiau dalyvauti komplikuotose ar net beviltiškose misijose.
