Yra dėl ko sutrikti, nes pastaruosius dešimt metų tik ir buvo kalbama, daugiausia spėliojama, kokių V.Putinas imsis teisinių žingsnių norėdamas pratęsti savo prezidentavimą. Paaiškėjo ir, atrodo, galutinai, kad pasibaigus šiai kadencijai (kai kas spėja – net anksčiau) V.Putinas pasitrauks.
Jis užbaigs politinę karjerą nelaukdamas „patriarcho rudens“, brežnevinio stiliaus iškilmingų laidotuvių, nepabėgdamas su prisigrobtais turtais į kokią nors saugią palmių šalį, gal net nelikdamas valdžios struktūroje.
Taip, kaip elgiasi vakarietiško pasaulio valstybių vadovai.
Būtent toks scenarijus ir nesutelpa informacinio fronto kariškio, kitaip sakant, apžvalgininko, galvoje, kurioje daugiau kaip dešimtmetį V.Putinas yra asmuo, apibūdinamas visokiais epitetais, iš kurių švelniausias – diktatorius.
Todėl nenorintieji pasiduoti politologai ir įsikibo į neva už siūlomų konstitucinių pataisų slypinčią koncepciją „išeinant pasilikti“, scenarijuje nurodoma ir konkreti vieta – Valstybės taryba. Jau dabar V.Putinas yra tarybos pirmininkas, konstitucinės pataisos suteiks jam dar didesnių galių, greta bus ne vieno dešimtmečio valdžios bendražygiai D.Medvedevas, N.Patruševas, kiti.
Gali būti ir taip, bet vis tiek tarybos galia nebus panaši į analogišką daugiametę struktūrą Kinijoje, o tarybos pirmininkas nebus aukštesnis už prezidentą, net ir su menkesnėmis galiomis. Nors Rusijoje yra daug politikų ir politologų, su apmaudu žvelgiančių į praeitį, kai žlungant Sovietų Sąjungai nebuvo imtasi kiniško „dviejų sistemų“ režimo, šiuo metu pergalingai keliaujančio per pasaulį.
V.Putinas neseks Mao Zedongo pavyzdžiu – pasenęs ir apsaugininkų prilaikomas neplauks Maskvos upe į kitą krantą. O būtent toks arba panašus variantas daugelyje įžvalgų ir įžvelgtas.
Bet ar tai, ką girdėjome apie galimas permainas Rusijos „vertikalėje“ su didesnėmis galimybėmis Dūmai, tvirtinant ministrus, pasitarimais su Federacijos taryba dėl kandidatūrų jėgos struktūrose (to, beje, nebuvo nuo carų laikų), su nuo gubernatorių globos atpalaiduotais teismais jau galima vadinti Rusijos poslinkiu į Vakarus?
Galimi du atsakymai. Vienas, jau tradicinis – nieko gero iš dabartinio Kremliaus bei jo aplinkos tikėtis neverta, o V.Putino metinis pranešimas su „netikėtų“ permainų programa yra spektaklis savai visuomenei nuraminti artėjančios socialinės krizės akivaizdoje. Šio požiūrio daugiausia laikomasi ir Lietuvoje, net oficialiuose vertinimuose.
Kitas, pozityvesnis, požiūris (jeigu šiais laikais toks įmanomas) – pabandyti objektyviai patyrinėti siūlomų permainų priežastis ir galimą tolesnę jų raidą.
Man artimesnis istoriko A.Kasparavičiaus samprotavimas, kitaip, negu įprasta apie Rusiją girdėti.
Pritariu A.Kasparavičiaus nuomonei, kad į dabartinės Rusijos procesus nereikia žiūrėti viską suvedant į V.Putino asmenį, o labiau stengtis vertinti istoriniu požiūriu, nes ir dabartinio prezidento sprendimai, pasiūlymai bei vizijos yra paremti atsigręžimu į valstybės istoriją.
Istoriko manymu, viena iš svarbių žinių, kurią V.Putinas (ir ne tik jis) siunčia pasauliui, yra ta, kad Rusija lieka „Vakarų“ sferoje. Galima tuo tikėti, netikėti, numoti ranka, ironizuoti, prisimenant pačių rusų posakį „norėjosi padaryti geriau, bet išėjo kaip visada“, bet žinutė pasiųsta.
Savaime suprantama, viena yra žinutė ir visai kas kita, kaip projektuojami pokyčiai vyks realiai. Ir kaip norimų permainų fone atrodys tai, kas jau yra įvykę Gruzijoje, Ukrainoje.
Vakarų Europa ar juo labiau JAV nėra kvailių pasaulis, todėl kad ir kokiais pavidalais Kremliaus siunčiamų žinučių nesikabins lyg makaronų ant ausų.
O su kokiu palikimu susidurs kitas Rusijos prezidentas? Daug spėlionių, kas į šį postą galėtų pretenduoti. Netikėtas variantas, kaip ir naujasis premjeras M.Mišustinas? Kad ir kas jis būtų, neįmanoma, kad aukščiausioje valdžioje atsidurtų žmogus, linkęs Krymą grąžinti Ukrainai? Doneckas su Luhansku gulės ant dabartinio prezidento pečių iki kadencijos pabaigos.
Beje, įdomu, kad po V.Putino „revoliucinių“ pasiūlymų iš Rusijos propagandinės erdvės staiga pradingo Ukraina, kuri beveik visuose vadinamuosiuose diskusiniuose kanaluose užimdavo du trečdalius laiko.
Gal netrukus vėl pasirodys, bet, spėju, sumažinta apimtimi.
Ukrainos problematika pamažu siaurėja ir Vakarų Europos žiniasklaidoje. Nuojauta šnabžda, kad dėmesio centre gali atsidurti Baltarusija. „Rusbielo“ klausimo V.Putinas nepaliks įpėdiniui.
Galbūt klystu, bet viena V.Putino nepasitenkinimo buvusios Rusijos vyriausybės darbu priežastis yra būtent pasakėčia pavirtusi dviejų valstybių sąjungos istorija. Dvidešimt metų kūrė neaiškią struktūrą, važinėjo ir skraidė vieni pas kitus, praūžė pinigus ir jokių apčiuopiamų rezultatų.
Irzlus murmėjimas dėl A.Lukašenkos pretenzijų girdėti Rusijos žiniasklaidoje, bet Kremlius tyli. Kol kas nėra ir išsamesnių komentarų apie Baltarusijos prezidento pastangas atsigabenti trūkstamos naftos iš Baltijos valstybių ir Ukrainos, taip konfliktuojant su Rusija ir žaidžiant Vakarų korta.
Tyla prieš audrą. Pastaroji gali ištikti dar šiais metais.
