Sąjūdžio prieš Astravą pradžia tapo sausio 15 d. V.Landsbergio visuomenei pristatytas ir 21 politiko bei visuomenininko parašais paremtas memorandumas, kviečiantis nenuleisti rankų kovoje prieš atominę grėsmę, iškilusią už pusšimčio kilometrų nuo Vilniaus.
Sąjūdis veiks kaip asociacija. Asociacijos veiklos turinys dar bus tikslinamas, bet jau iš anksto aišku, jog tai neturėtų būti rankų skėsčiojimo iš bejėgiškumo dėl jau pastatytos Astravo AE sambūris.
Pasaulis žino, ką Lietuvoje reiškia Sąjūdis, jeigu jis veikia kryptingai. Ko ir kokiomis priemonėmis bus siekiama, dar teks rašyti ir diskutuoti, o kol kas reikėtų palūkėti pačios organizacijos sukūrimo.
Yra šiuos užmojus komentuojančių, jog „sujusti“ reikėjo prieš dešimt metų, o dabar nieko nepavyks, išskyrus tai, kad bus bloginami santykiai su Baltarusija.
Taip, per tuos dešimt metų šioje srityje buvo padaryta daug klaidų ir, kaip memorandume sakoma, reikėtų surašyti veikimo ir neveikimo Baltąją knygą.
Bet reikėtų surašyti ne tam, kad užvertę paskutinį knygos puslapį praleistas veikti progas palydėtume apgailestavimais ar reikalautume kieno nors mušimosi į krūtinę. Prisiminimų politikoje reikia, kad nebūtų daroma naujų klaidų.
Didžiausia klaida būtų susitaikymas, tai V.Landsbergis vadina kapituliacija. Astravo AE istorija tęstinė. Dar nepastatyti trys numatyti blokai.
Nuo mūsų diplomatinio aktyvumo priklausys, kad energija iš ten netekėtų į ES valstybes. Tai ne vien AE saugumo klausimai.
Labai svarbu, kad Lietuvos visuomenė nebūtų tik stebėtoja.
Tokia pasyvi pozicija iš dalies suprantama, nes informacija apie Astravo AE gana prieštaringa net Lietuvos viešojoje erdvėje.
Kaip tokiame chaose įmanoma turėti aiškią bendrą nuomonę?
Vienas svarbiausių asociacijos uždavinių – pateikti visuomenei tikslią, aiškią, patikrintą, o ne gandais grįstą informaciją ir jos pagrindu formuoti poziciją. Klausiama: ar Sąjūdžio pozicija AE atžvilgiu neprieštaraus Lietuvos vadovų pozicijai? Viskas priklausys nuo mūsų aukščiausių pareigūnų išminties.
Mano manymu, visuomenės „sujudimas“ akivaizdžios grėsmės akivaizdoje gali būti rimta parama Lietuvos vadovams jų tarptautinėje veikloje. Reikia tik palinkėti sėkmės.
Dar vienas man artimas mėnesio įvykis – Nacionalinio neliečiamojo miško paramos fondo įsteigimas.
Fondo įkvėpėjas – Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkas, Pasaulio biomasės energetikos asociacijos prezidentas, verslininkas R.Lapinskas.
Fondo tikslas – plėsti miškais apsodintą Lietuvos plotą, įveisiant mišką naujose teritorijose ar atsodinant anksčiau iškirstus miškus. Fondo įveisti miškai niekada nebus kertami komerciniais tikslais, priešingai – bus siekiama kurti natūraliai besivystančio miško užuomazgas.
Šiuos užmojus aktyviai remia menininkas J.Didžiulis, gamtos fotografas M.Čepulis, gamtininkas, aplinkosaugininkas S.Paltanavičius. Gražus, idealistinis, mano kartos žmonių vaikaičiams ar provaikaičiams skirtas projektas – pradėti auginti neliečiamą mišką, šalies dvasinės kultūros neatsiejamą dalį, epochoje, kai viskas ne tik liečiama, bet ir naikinama.
Anot R.Lapinsko, reikia rasti sutarimą su visuomene ir sukurti nacionalinę strategiją, siekiant balanso tarp ūkinio ir gamtosauginio, rekreacinio, mokslinio, švietėjiško ir pažintinio miškų naudojimo pobūdžio. Manoma, jog užveistų neliečiamų miškų plotai galėtų siekti 200 tūkstančių hektarų. Dovana ateities kartoms.
Atsakant į garsiosios švedės G.Thunberg klausimą, ar mums (mūsų kartai, deja, niokojančiai gamtą) ne gėda: taip, su tokio fondo idėja tikrai ne gėda.
Pernai gėrėjomės režisieriaus M.Survilos dokumentiniu filmu „Sengirė“. Kūrinyje – dramatiška atsisveikinimo su savo dvasinio paveldo dalimi potekstė. Jau kelintas dešimtmetis gyvename atsisveikinimų nuotaika. Atsisveikinimai su viensėdžiais (įamžinti literatūroje, prozoje ir poezijoje), su kaimais, gyvenvietėmis, o dabar – su miesteliais.
Pagaliau atsisveikinimas su natūralia gamta. Dar gyva, ne sintetine kalba S.Paltanavičius žiniasklaidoje pasakoja apie nykstančias gyvūnijos rūšis. Vaikai nebeskiria pušies nuo eglės.
Aš gerai pamenu vieną diskusiją, dalyvaujant svečiams iš Vakarų didmiesčių, kai buvo rašoma Sąjūdžio programa. Svečiai primygtinai patarė nepamirši gamtosaugos, nes, jų manymu, Lietuva esąs tas kraštas, kuriame vis dar gyvas natūralus santykis su gamta, o ir pati gamta, palyginti su civilizacijos asfaltu, mažai tepaliesta.
Prisimenu savo darbą Lietuvos atstovybėje Ispanijoje, kai trys iš penkių turistų prašymų būdavo noras apsistoti mūsų šalies „žaliojoje zonoje“.
Neteisinga būtų sakyti, jog Lietuvos valdžios nesuprato ir nesupranta brangiausio mūsų turto vertės, bet komercinis kirvis dirbo ir tebedirba aktyviai. Todėl kyla idėja užauginti sengirę. Pasaulyje tai nenaujas dalykas. Tokie fondai egzistuoja ne vienoje valstybėje. Ir suranda rėmėjų, entuziastų. Tikėkimės, kad taip bus ir Lietuvoje.
Kuo šio fondo idėja artima Sąjūdžiui prieš Astravą? Sengirė auga ir prie susprogusio Černobylio. Bet ten grybai gali būti didesni už žmogų, o lapė su trimis uodegomis.
Kitas panašumas – ir Sąjūdis, ir fondas kreipiasi į visuomenę, laukia jos aktyvesnio dalyvavimo.
Vienu atveju – priešinantis, nesitaikstant su galima žala, kitu – saugant ir dauginant tai, kas Lietuvoje šimtmečiais buvo jos būties savastis.
