Budistai sako, kad gyvenimas – kančia. Kančia visada su mumis, snaudžia mūsų gelmėse ir gali nubusti kiekvieną akimirką, bet kur, bet kada.
Iš oro uosto į Italijos Alpes mus vežė rūstus vairuotojas Angelo, lietuviškai Angelas. Dažniausiai tokiuose autobusuose gale įsitaiso linksma kompanija. Taip ir šį kartą. Stipriuosius gėrimus vyrai užgeria „Coca-Cola“, o tai geruoju niekada nesibaigia.
Kompanija, vidutinio amžiaus vyrai, lietuviai, regis, pasiturintys, kalba apie keliones, apie tai, kaip nuostabiai slidinėjo ten ir ten, ilsėjosi ten ir ten, kaip Norvegijoje sugavo tiek ir tiek žuvų, kaip vairavo tokius ir dar geresnius automobilius, vaikus leido į tokius ir dar geresnius būrelius, treniruotes, žodžiu, tipiška lietuviška vidurinė klasė.
Kol viskas puiku, kalbos sukasi apie malonumus. Bet štai vieną iš kompanijos prispaudžia mažas reikalas. Tualeto autobuse nėra, o sustoti kol kas nėra kur. Visata susitraukia iki šlapimo pūslės dydžio ir gyvenimas tampa kančia. Budistai sako, kad kančia visada turi priežastį – kokius nors troškimus. Šiuo atveju – viskis su „Coca-Cola“, tai yra malonumo troškimas.
Ir vidurinė klasė staiga pasislenka į apačią, kalbos tampa lėkštos, žemiškos, medžioklės, žūklės, automobiliai, vaikai ir jų treniruotės išnyksta, išnyra gyvuliški instinktai ir patikimi rusiški keiksmažodžiai. Pasiunčiamas atstovas pas vairuotoją, bet Angelas sako negalįs sustoti.
Keiksmažodžiai riebėja, atmosfera kaista. Atstovas dar du kartus eina pas vairuotoją, prašo sustoti. Taip, sako vairuotojas, žinoma, sustosiu, mūsų visa giminė dar nuo Mussolini laikų yra sustojimo meistrai. Ir kaip tik šalikelėje degalinė, o Angelas važiuoja ir nesustoja.
R.M.Rilke perspėjo, kad visi angelai bjaurūs, bet kas klausys poeto. Žmogus, kuriam jau apsėmė krūminius dantis, ne juokais grasina: jeigu nesustos, aš jį patį apmyšiu! Aš autobusą primyšiu! Na, ir panašiai. Kai negali gauti ko nori – kančia.
Pagaliau Angelas sustoja, ir kančia nuleidžiama į itališkos kanalizacijos gelmes.
Palengvėjimas, bet juk visa tai laikina! Budistai sako, kad kančią galima įveikti ir kad yra kelias tai padaryti. Jeigu paguglinsim, kas yra keturios tauriosios tiesos, sužinosime, kad norint išvengti kančios reikia gyventi tobulai: tobulai mąstyti, elgtis, maitintis ir t.t. Tobulai? Hm. Tobuli būna nebent numirėliai.
Autobusas, prie vairo Angelas, tolumoje kalnai – nori nenori susimąstai apie didesnius dalykus. Gyvenimas yra kančios persmelkta kelionė ir šioje kelionėje ne visada mus veža ten, kur norime, ne visada vairuotojas sukalbamas, ne viską galime nusipirkti už pinigus, ir net jeigu mus televizorius rodo kone kiekvieną dieną, tai neapsaugos nuo nemalonumų.
Kobe Bryanto atvejis liudija, kad mirtingi net ir tie, kuriuos žmonės dosniai vadina dievais. Tie, kurie ne dievai, tie, kurie neturi tiek pinigų ir kurių nerodo TV, pajunta netgi šiokį tokį, iškrypėliškai drovų malonumą, nes dievai, pasirodo, mirtingi.
Dabartinė vakarietiška civilizacija visokiais būdais mėgina slėpti ir maskuoti ne tik mirtingumą, bet ir senėjimą. Jeigu sensti, tai ne natūralus procesas, tai tik tavo paties apsileidimas. Sakau vienam mielam žmogui – aš senstu, tai normalu, natūralu. Ne, šaukia mielas žmogus, tu tik neteisingai mąstai, reikia pozityviai mąstyti.
Tą, kuris sugalvojo šlykštynę „pozityvus mąstymus“, reiktų ketvirčiuoti miesto aikštėje, nenusileidžiu. Ne, zyzia mielas žmogus, tau tik reikia sutvarkyti mitybą, nueiti pas kosmetologą, urologą, dietologą, odontologą ir plastinės chirurgijos specialistą, ir pamatysi, senatvė – prasimanymas. Ir tas mielas žmogus man tampa visai nebemielas.
Gyvenimas – tai kančia. Anot budistų, jos išvengti ar bent jau sumažinti ją būtų galima gyvenant tobulai. Jie turbūt buvo apsirūkę, kai tai sugalvojo.
Tobulai gyventi kiekvienam normaliam žmogui būtų dar didesnė kančia. Yra kita išeitis. Jeigu gyvenimas kančia, apgaukite jį, būkite mazochistai, tada priešas virs draugu, tada kančia teiks tik malonumą.
