„Kad Astravo AE yra grėsmė, jau esu kažkur girdėjęs. Nieko ypatingai naujo mes neišgirdome“,– žvalgybininkų ataskaitą įvertino L.Linkevičius.
Beje, pernykštę ataskaitą jis kritikavo už tai, kad tada Kinija pirmą kartą buvo įvardyta kaip kelianti Lietuvai grėsmę valstybė, o jos ambasada į tai reagavo paskelbdama protesto pareiškimą.
Šįmet ataskaitoje vėl kalbama apie Kinijos grėsmę, bet užsienio reikalų ministras jau nekreipia į šias pastabas dėmesio, nes per pastaruosius metus kinų telekomunikacijos milžinės „Huawei“ technologijų keliamas saugumo rizikas aptarinėja ne tik JAV, bet ir visas pasaulis.
Lietuva dabar jau niekuo neišsiskiria, tik mūsų žvalgybininkai dar pridūrė, kad kinai žvalgybos taikinių Lietuvoje ieško per socialinį tinklą „LinkedIn“. Pernai VSD ir AOTD, atrodo, skyrė net daugiau dėmesio Kinijos mėginimams verbuoti Lietuvos piliečius nei šįmet.
Žinoma, svarbiausias grėsmės šaltinis Lietuvai nekinta metai iš metų – tai Rusija. Ji dominuoja ir naujausioje ataskaitoje. Baltarusija tradiciškai vertinama kaip Maskvos satelitas ir iš šios šalies kylančios grėsmės laikomos iš esmės rusiškomis, diktuojamomis Maskvos.
Nesunku numanyti, kodėl Minske viešėjusį L.Linkevičių galėjo suerzinti būtent ataskaitos teiginiai apie Baltarusiją.
Gindamasis nuo konservatorių kritikos ministras tikino, kad neigiamas Lietuvos požiūris į Astravo AE nesikeičia, ir Minske jis raginęs baltarusius atsižvelgti į tarptautines rekomendacijas. Šie tarsi išgirdo – pažadėjo kviestis tarptautinius ekspertus, o L.Linkevičius pasidžiaugė, kad išvis pasikeitė Minsko požiūris į patį dialogo poreikį.
Vis dėlto mūsų šalies užsienio reikalų ministro nepanoro priimti Baltarusijos prezidentas A.Lukašenka. Toks susitikimas buvo planuotas, bet pakeistas žemesnio lygio pokalbiu su premjeru S.Rumu.
Tai galėjo būti A.Lukašenkos reakcija į L.Linkevičiaus pažadus, kad jis būtinai Minske visiems aiškins neigiamą Lietuvos požiūrį į Astravo AE.
Tuo metu VSD ir AOTD iš tiesų nepasako nieko naujo apie Astravo AE, tik kartoja šimtus kartų žiniasklaidoje skelbtą požiūrį, kurį ypač uoliai savo rinkėjams telkti naudoja konservatoriai, prieštaraujantys bet kokiems politiniams kontaktams su Minsku, taip pat ir kritikuojantys užsienio reikalų ministro vizitą į kaimyninę įšalį.
Dar ir teigdami, kad Baltarusija iš esmės nepasikeitė, žvalgybininkai tarsi pučia vėją į dešiniosios opozicijos, oponuojančios prezidento G.Nausėdos užmojams megzti dialogą su Minsku, malūną.
Žvalgybininkams, įžvelgusiems, kad grėsmę Lietuvai taip pat kelia rusiškų suskystintųjų gamtinių dujų importas per Klaipėdos SGD terminalą, diplomatiškai paprieštaravo ir energetikos ministras Ž.Vaičiūnas.
Iš tiesų, 13 proc. per šį terminalą importuotų dujų atkeliavo iš Rusijos bendrovės „Novatek“ ir jas įsigijo Jonavos trąšų gamykla „Achema“. Grėsmių vertintojams pasirodė, kad tai jau kelia riziką, nes rusai, žiūrėk, pripratins lietuvius pirkėjus prie pigesnių dujų, o tada jau ims diktuoti sąlygas.
Bet ar tokie perspėjimai nėra perlenkimas? Ž.Vaičiūnas pabrėžė, kad rusiškas dujas, nepažeidžiant jokių įstatymų, pirko privati įmonė, jų dalis visame SGD sraute palyginti labai nedidelė, o svarbiausia, jog Lietuva valdo infrastruktūrą ir jeigu kiltų kokių pavojų šalies energetinei nepriklausomybei, nieko nereiškia užsukti šį čiaupą.
Čia tiktų posakis, kad bijodami apsiplikyti arbata žvalgybininkai jau pučia ir į kefyrą. Juk nedidelį kiekį rusiškų SGD privatus verslas perka, nes tai jam komerciškai naudinga, dėl to dujų rinkoje stiprėja konkurencija, kuri Lietuvai išeina tik į naudą.
Matyt, būtų galima pasiginčyti ir dėl to, kaip žvalgybininkai įvertino Rusijos įvestas nemokamas elektronines vizas kelionėms į Kaliningrado sritį ir Sankt Peterburgą.
Aišku, keliautojų pildomų klausimynų duomenis rusų žvalgyba gali apibendrinti, jais remiantis rinktis verbavimo taikinius. Bet kuo puikiausiai to paties tikslo įmanoma siekti ir išduodant mokamas vizas.
Tiesa, rusams supaprastinus 52 valstybių piliečiams kelionių tvarką, gali kiek daugiau į Rusiją vykti lietuvių, bet tik labai menka jų dalis galėtų suteikti informacijos, kuri domintų verbuotojus.
Kita vertus, perspėjimai keliautojams, kaip svarbu būnant Rusijoje niekuo nenusižengti, gal ir naudingi, kaip ir vieno konkretaus verbavimu užsiimančio rusų žvagybininko paviešinimas, nors turbūt nėra abejonių, kad dabar jis bus pakeistas kitu.
Išsamioje žvalgybininkų ataskaitoje yra ir Rusijos veiksmus visuomenei geriau suvokti padedančių vertinimų. Pavyzdžiui, konstatuota, kad Maskva nesikišo į Lietuvos prezidento rinkimus, tik šmeižė jos politiką aktyviausiai kritikuojančius politikus.
Turbūt žmonių dėmesį atkreips ir žinia, kad Kaliningrado srityje kuriama Rusijos karines galias gerokai išplėsianti nauja divizija.
Vadinasi, kasmetės visuomenei skirtos grėsmių ataskaitos galėtų būti prasmingos – tik jose, ko gero, reikėtų kuo mažiau politinėmis įtakomis atsiduodančių vertinimų.
