Bet žemesnio rango valdininkai, sergintys įstatymo raidę, tokiu operatyvumu nepasižymi.
Antai „Vilniaus degtinė“ dar anksčiau kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją (SAM) ir pasisiūlė iškart gaminti dezinfekcinį skystį. SAM siuntinėjo verslininkus nuo vienų valdininkų pas kitus, kol šie pareiškė, kad leidimo išdavimas užtruks iki pusmečio, reikės perskaityti 5000 lapų, užpildyti begalę formų, o pats skystis dėl to taps aukso vertės.
Tik ar dar kam nors reikės tokio produkto vasaros pabaigoje?
Pradėjus tuo domėtis „Lietuvos rytui“ ministerijos atstovai aiškino kažkur nukišę degtindarių laišką, bet galiausiai suradę ir atsakę – esą gaminti galima, bet tik valstybės reikmėms.
Suprask, būtų labai neteisinga tą skystį pardavinėti mūsų vaistinėms ar užsieniečiams ir pelnytis iš nelaimės.
Panaši buvo ir Viešųjų pirkimų tarnybos reakcija, kuri bemat išplatino pranešimą, jog įstatymai „nenumato jokios išimties, kurią taikant būtų galima įsigyti priemones koronaviruso grėsmei suvaldyti netaikant viešųjų pirkimų procedūrų“.
Išvertus į žmonių kalbą tai reiškia, kad įstaiga, siekianti apsaugoti darbuotojus ir nusipirkti to paties dezinfekcinio skysčio ar medicininių kaukių, privalo skelbti konkursą, laukti pasiūlymų, išsirinkti geriausią, o tada turbūt tradiciškai atlaikyti kitų tiekėjų pradėtą teismų maratoną.
Per tiek laiko, žiūrėk, ir naujas virusas spės paplisti po pasaulį, taigi procedūras teks pradėti iš naujo.
Žodžiu, kol valdžia dėl koronaviruso grėsmės spirga, o tauta panikuoja, valdininkai, pasirodo, turi kitokį požiūrį: norint įveikti epidemiją reikia ne rankas plautis ar namus vėdinti, o aklai laikytis įstatymų paragrafų.
