„Dabar jaučiuosi taip lyg teismas būtų mus atbūręs. Pagaliau vėl galime būti savimi. Tai pasaka su laiminga pabaiga“, – kalbėjo šią savaitę išteisintas Panevėžio politikas.
Nuosprendyje – ir pagyrimai
Išnagrinėję bylą dėl 2011 metais Lietuvoje surengto Europos vyrų krepšinio čempionato Vilniaus apygardos ir Apeliacinis teismai neįžvelgė nei Panevėžio savivaldybės, nei Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) darbuotojų kaltės.
Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, Panevėžio miesto savivaldybės ir LKF darbuotojus tuo metu vienijo ne apgaulė, o bendras visiems gerai žinomas tikslas – sėkmingai surengti Europos krepšinio čempionatą Panevėžio mieste.
„Sutartyje numatytas čempionatas įvyko, laikantis FIBA reikalavimų, kurie buvo įgyvendinti bendromis valstybės, LKF ir savivaldybės pastangomis. Be to, savivaldybė pagal minėtą sutartį ketverius metus iš LKF gavo ne tik krepšinio populiarinimo, bet ir Panevėžio miesto reklamos paslaugas.
Tuo laiku Panevėžyje buvo jaučiamas sąstingis, todėl buvo svarbu viešinti Panevėžio miesto vardą, pritraukti kuo daugiau turistų, sudarant sąlygas užsidirbti vietos verslininkams“, – teigiama teismo nuosprendyje.
– Ši Apeliacinio teismo sprendimo dalis skamba lyg komplimentas su LKF bendradarbiavusiai ir miestą išjudinusiai savivaldybei. Kodėl, jūsų nuomone, už tai buvote teisiami? – paklausėme V.Satkevičiaus.
– Apmaudu, kad prokuratūra apskritai pradėjo šią bylą. 2011 metų Europos vyrų krepšinio čempionatas buvo suplanuotas valstybės lygiu. Jį surengti įsipareigojo Lietuvos Vyriausybė. Didžiuosiuose Lietuvos miestuose buvo pastatytos čempionatui reikalingos arenos. Panevėžyje už 29 mln. eurų 2008 metais buvo pastatyta „Cido“ arena. Tačiau tarptautinė krepšinio federacija FIBA, po 2009 metų Lenkijoje vykusio čempionato sugriežtino reikalavimą dėl krepšininkų apgyvendinimo. Atsirado reikalavimas sportininkus apgyvendinti ne žemesnės kaip 4 žvaigždučių kategorijos viešbučiuose.
Panevėžyje tokio lygio tinkamo dydžio viešbučio nebuvo. FIBA ir Vyriausybė išsirinko viešbutį „Romantic“. Apie tai Vyriausybė Panevėžio savivaldybei nurodė savo protokolu ir pati finansavo maždaug pusę viešbučio rekonstrukcijos išlaidų.
Savivaldybė, tarybos sprendimu, su LKF sudarė ilgalaikę sutartį, pagal pagal kurią už 700 tūkst. eurų LKF organizuos Europos čempionatą Panevėžio mieste, o vėliau dar ketverius metus rengs įvairius sporto renginius ir seminarus bei iki 2014 metų pabaigos teiks reklamos paslaugas.
– Teismas pripažino, kad sutartis nebuvo fiktyvi ir ji iš tiesų buvo vykdoma. Kiek krepšinio renginiai buvo svarbūs Panevėžiui?
– Europos krepšinio čempionatas pritraukė daugybę žiūrovų, o varžybas transliavo apie šimtas įvairių šalių televizijų. 2013 metais Panevėžyje vyko 19-mečių merginų krepšinio čempionatas, 2014 metais taip pat vyko daugybė tarptautinių varžybų, kurias transliavo įvairios televizijos. Net tuomet, kai varžybos vykdavo ne Panevėžyje, pagal sutartį transliacijų metu buvo rodomas Panevėžio pavadinimas, miesto herbas. Miestui tai buvo didžiulė reklama.
Po 2014 metų pabaigos Panevėžyje tarptautinių varžybų nėra žaidusi jokia Lietuvos krepšinio rinktinė.
Ką jau kalbėti apie tai, kaip miestas pasikeitė Europos vyrų krepšinio čempionato metu. Tuomet aš jau nebuvau meras, bet po varžybų išėjęs į gatvę, jaučiau, kad miestas švenčia. Gatvėse apsikabindavo net nepažįstami žmonės, skandavo „Mes laimėjom“. Buvo daugybė gerų emocijų.
– Tačiau geras emocijas po kurio laiko pakeitė ne tokios geros – jums, kai kuriems jūsų darbuotojams bei LKF atstovams buvo pareikšti įtarimai. Tai buvo netikėta?
– Mane išteisinusį sprendimą Apeliacinis teismas paskelbė pirmadienį. 2013 metų sausio 7-ąją taip pat buvo pirmadienis. Ankstų rytą Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pareigūnai atėjo į mano namus daryti kratos. Pirmiausia, ir man, ir mano žmonai buvo šokas.
Pareigūnai iškratė mano butą, darbo vietą, mane išsivežė į prokuratūrą. Jie klausė, ar sutiksiu atsakyti į klausimus. Atsakiau, kad tikrai neturiu ko slėpti, ir tikrai neturėjau, nes per pirmą apklausą duoti mano parodymai išliko nepakitę iki pat proceso pabaigos.
– Vilniaus apygardos teisme parodymus taip pat davėte kelias dienas iš eilės. Kiek laiko tam ruošėtės?
– Nežinau, gal tai koks nušvitimas, tačiau savivaldybėje svarstydami klausimus dėl krepšinio čempionato, viską įrašinėjome. Visus tuos įrašus ir pateikiau STT.
Tiesa, ne iš karto. Iš pradžių apie juos buvau visai pamiršęs, nes posėdžiai vyko 2010 metais, o tyrimas prasidėjo 2013-aisiais. Per kratą pareigūnai paėmė mano kompiuterį, maždaug po metų jį atgavęs pradėjau ieškoti savo tėvo garso įrašų – jo balsą buvau įsirašęs atminimui.
Nusivyliau, nes šie įrašai buvo sugadinti, bet pradėjęs tikrinti namuose saugomus kompaktinius diskus, prisiminiau visų posėdžių įrašus. Tuo metu įrašinėdavome ir tarybos, ir valdančiosios daugumos posėdžius, kuriuose dalyvavo ir LKF, ir Vyriausybės atstovai. Laimė, kad pavyko juos išsaugoti.
Kad tai įrodyčiau, mėnesį dienomis ir naktimis rašiau posėdžių stenogramas, rinkau to meto straipsnius spaudoje. Chronologine tvarka surinkau viską nuo tos dienos, kai tuometis prezidentas Algirdas Brazauskas pasirašė sutartį dėl Europos vyrų krepšinio čempionato rengimo. Apie viską buvo plačiai rašoma, todėl stebėjausi, kad buvau kaltinamas, jog kažką nuslėpiau.
Visa ši medžiaga sudarė 77 lapus, kuriuos ir perskaičiau Vilniaus apygardos teisme. Iš pradžių sulaukiau teisėjų pastabos, kad skaitau senus laikraščius, bet paaiškinus, kad kitaip bus pažeista mano gynybos teisė, man buvo leista tai daryti. Tai dariau tris posėdžius iš eilės, o ketvirtąjį atsakinėjau į klausimus.
Teisme buvo apklausti 38 liudytojai: buvęs premjeras Andrius Kubilius, buvęs LKF prezidentas Vladas Garastas, buvęs Kauno meras Andrius Kupčinskas, žinomi verslininkai, ir nė vienas jų manęs niekuo nekaltino.
Dabar galiu pasakyti, kad mėnuo kruopštaus darbo ir bemiegių naktų atsipirko. Jaučiuosi lyg apsigynęs daktaro laipsnį.
– O kaip jautėtės ilgiau nei septynerius metus būdamas teisėsaugos akiratyje?
– Šiomis dienomis vis girdžiu, kad nuo pasaulyje pasklidusio viruso geriausiai saugo vitaminas C. O jis gaminasi juokiantis, todėl nenustoju juokauti.
Ši byla – keista lyg pasaka, o teismui ją perdavę prokurorai mane tarsi pavertė drakonu, ar jaučiu. Nežinau, kuo. Pats visada žinojau, kad esu nekaltas, tuo tikėjo ir mano draugai – seni, ir tie, su kuriais susidraugavau neseniai. Šis nuosprendis – lyg to tikėjimo patvirtinimas.
Visą laiką jaučiau didelę paramą iš šeimos. Žinoma, niekas nesugrąžins sugadintos sveikatos, bet gerai, kad nuosprendžio apskritai sulaukiau.
– Ne kartą šią bylą esate pavadinęs politine. Kodėl?
– Šią bylą 2010 metais pradėjo tada buvęs Panevėžio STT vadovu Povilas Urbšys, vėliau tapęs Seimo nariu. Dar 2013 metų sausį jis žiniasklaidai pasigyrė, kad byla pradėta jam vadovaujant.
Dėl tos bylos nekalti žmonės, sąžiningai tarnavę Lietuvai, ilgiau nei septynerius metus buvo tąsomi po apklausas ir teismus. Ugnį dėl šios bylos pakurstė ir tuometė prezidentė Dalia Grybauskaitė. 2013 metų birželį Seime sakydama savo metinį pranešimą, ji išvardino dvylika pareigybių, į kurias reikėtų atkreipti dėmesį, ieškant korupcijos. Ji paminėjo, jog kovoje su korupcija neliks nepastebėti nei merai, nei krepšinio čempionatų organizatoriai.
Taip ir buvo. Bet štai, kuo baigėsi byla, pradėta norint užimti valdžią viename mieste. Visa tai būtų juokinga, jei nebūtų graudu.
