Sūnėnui lipdyta vagies etiketė
Pradėję ikiteisminį tyrimą dėl galimos vagystės pareigūnai ieškojo šiuolaikinės lietuvių dailės klasiko Jono Švažo (1925-1976) neva pagrobtų kūrinių, kurie, kaip vėliau paaiškėjo, niekur nedingo, o paties savininko R.Karpavičiaus buvo pervežti į jo vilą Tenerifėje (Ispanija).
Policijos apklaustas jau sergantis R.Karpavičius tvirtino, kad iš jo namo Nidoje buvo pavogti du dailininko J.Švažo paveikslai, kuriuos jis už 7 tūkstančius eurų buvo pirkęs iš kolekcininko Jono Žilinsko. Viename jų pavaizduotas senas žvejys, o kitame – jūra.
Bylą užkūręs verslininko brolis H.Karpavičius negalėjo konkrečiai pasakyti, kokie paveikslai buvo pavogti – teigė nuo 2013 metų su broliu artimai nebendravęs nei asmeniškai, nei šeimomis.
Tačiau H.Karpavičius neatmetė, kad meno kūrinius galėjo pavogti jo sūnėnas Rokas.
Namuose jokių įkalčių nebuvo
Kad iš R.Karpavičiaus namo Nidoje, Pamario gatvėje, esą buvo pavogti vertingi paveikslai, pernai sausio 3-ąją policijai pranešė ir pradėti ikiteisminį tyrimą pareikalavo R.Karpavičiaus generalinį įgaliojimą turėjęs jo brolis Henrikas.
Tokius įtarimus reiškusiam mirusio verslininko broliui Henrikui ir antrajai R.Karpavičiaus žmonai Aistei, su kuria jis susituokė jau gulėdamas mirties patale, testamentu atiteko visas šimtamilijoninis turtas.
Po H.Karpavičiaus pareiškimo tą pačią dieną Klaipėdos apylinkės teismo apylinkės teisėja Viktorija Teišerskienė leido atlikti kratą R.Karpavičiaus name Palangoje.
Pareigūnai viską išvertė aukštyn kojomis, tačiau nerado nieko, ką būtų galima susieti su paveikslų vagyste.
Apklaustas kaip įtariamasis Rokas tvirtino negalėjęs pavogti paveikslų, nes neturėjo nei namo raktų, nei signalizacijos kodų.
Drobes atrado verslininko viloje
R.Karpavičius lankydavosi parodose, meno kūrinių aukcionuose, bendraudavo su kūrėjais, pasitardamas su galerininkais papildydavo savo kolekciją naujais paveikslais. Su kai kuriais menininkais jis buvo artimai pažįstamas, užsukdavo ir į jų dirbtuves.
Daugiau kaip po metų paaiškėjo, kad verslininko turto paveldėtojų ieškomi meno kūriniai niekur nedingo – jie iki šiol kabo R.Karpavičiaus šeimos name Tenerifėje.
„Neaišku, kodėl du paveikslai įvardyti kaip J.Švažo darbai, jie neturi nieko bendra su klasiko kūryba“, – įsitikinęs šio menininko kūrybą išstudijavęs, R.Karpavičių gerai pažinojęs Klaipėdos Baroti galerijos savininkas Izroildžonas Barotis.
Ne vieną J.Švažo kūrinių retrospektyvinę parodą surengusi Baroti galerija prieš penkerius metus, peržvelgusi visą jo kūrybos palikimą, išleido dailininko paveikslų reprodukcijų albumą.
Solidžios knygos apie J.Švažą ir jo kūrybos keliaą leidybą parėmė R.Karpavičiaus konsorciumas „Marijampolės pieno grupė“.
Tenerifėje – ne J. Švažo paveikslai
Iškilaus lietuvių dailės modernisto, pedagogo J.Švažo žvilgsnis nukrypdavo į jūrą. Sodriomis spalvomis menininkas tapydavo uosto peizažus, laivus, žvejų portretus, bet ne taip, kaip jie vaizduojami Tenerifėje išplaukusiuose paveiksluose.
„Vienas senas paveikslas, greičiausiai įsigytas kokiame nors meno kūrinių aukcione arba antikvariate, primena flamandų tapybos mokyklą. Tikrai ne J.Šažo tapytas. Krante pavaizduotas ne žvejys, o medžiotojas“, – kalbėjo I.Barotis.
Jūros peizažas – irgi ne J.Švažo darbas. Tuo nesunku įsitikinti atidžiau pažvelgus į paveikslo apačią, kur plika akimi matomas realizmo ir neoekspresionizmo stiliumi tapiusio J.Švažo amžininko Prancičkaus Poručio (1925-2009) autografas.
R.Karpavičių artimiau pažinojusiems menininkams sunku patikėti, kad įgytus meno kūrinius kruopščiai katologavęs verslininkas galėjo supainioti senąją flamandų tapybą ir modernisto J.Švažo kūrinius.
Dailininko šeima pyksta ir stebisi
Sumanęs perkelti meno kūrinius į kitą šalį, R.Karpavičius privalėjo sudaryti jų sąrašą, pateikti jį kultūros paveldo vertybes saugančioms valstybės institucijoms, gauti leidimą, deklaruoti muitinei visus išvežamus paveikslus. Taip jis ir padarė.
„R.Karpavičiui ypač patiko šokiruojančia tapyba, rafinuotais siužetais išsiskirianti vilniečio tapytojo Raimundo Sližio kūryba. Jis buvo įsigijęs ir šio menininko darbų“, – pasakojo I.Barotis.
Tenerifės viloje kabančių paveikslų įsivaizduojamomis sąsajomis su J.Švažo kūryba stebėjosi ir dailininko šeima. Jo sūnus, garsus ornitologas vilnietis Saulius Švažas, saugantis ir propaguojantis tėvo palikimą nesupranta, kur žiūrėjo policijos tyrėjai.
S.Švažui nesmagu, kad jo tėvo, lietuvių tapybos klasiko, vardas dabar visiškai be reikalo minimas įsiplieskusio skandalo dėl milijonieriaus R.Karpavičiaus palikimo kontekste, netgi tapo ikiteisminio tyrimo objektu.
Atrodė kaip pavyzdinga pora
R.Karpavičius užsukdavo ir į Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre vykstančius renginius. Paskutinįjį kartą jis ten lankėsi prieš kelerius metus – dalyvavo Lietuvos dailininkų grupinės parodos, skirtos Baroti meno galerijos veiklos 25-mečiui, atidarymo iškilmėse.
Verslininkas tąkart atvyko į renginį su savo pirmąja žmona Audrone. Klaipėdiečiai, kuriuos, kaip vėliau paaiškėjo, siejo tik bažnytinė santuoka, tuo metu atrodė kaip pavyzdinga pora, dėl jų santykių niekam nekilo jokių abejonių ir įtarimų.
Su R.Karpavičiumi tada bendravęs buvęs Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos vadovas Sigitas Dobilinskas nepastebėjo, kad jis atrodytų liguistas, psichologiškai palūžęs: „Raimondas nieko nesiskundė, žvaliai kalbėjo apie ateities planus, buvo toks ir kaip visada – gal liga dar nebuvo jo palietusi?“.
Ne taip suprato ligonio žodžius?
Sūnaus Roko nuomone, jį apkaltinti vagyste specialiai siekė į R.Karpavičiaus turtą nusitaikę jo dėdė H.Karpavičius, naujoji verslininko žmona kaunietė A.Karpavičienė – tam, kad dar labiau įkaltų pleištą į ir taip įtemptus jo santykius su tėvu, perimtų visą turtą, namus.
Kas ir kodėl į tyrimų medžiagą įterpė J.Švažo pavardę jo autorystę priskirdamas kitiems kūriniams – dėl R.Karpavičiaus palikimo susikibę paveldėtojai, į meno reikalus nesigilinę policininkai, bergždžias kratas pagal brolio pareiškimus Nidoje ir Palangoje sankcionavę teisėjai? Kol kas klausimų yra daugiau nei atsakymų.
J.Švažo kūrybą, jo braižą ir koloritą R.Karpavičius puikiai pažinojo, bendravo su dailininko artimaisiais, labai vertino įgytus klasiko darbus. Jo ir kitų autorių paveikslų verslininkas tikrai nepainiojo.
„Bet ką gali žinoti - kai žmogus kankinasi mirties patale, galvoje sukasi įvairios mintys. Gal jau ne viską gerai suvokdavo, o gal kiti, perteikdami jo žodžius, suklydo, kažką ne taip suprato?“, – svarstė I.Barotis.
Dėdę kaltina melagystėmis
Neseniai Klaipėdos apylinkės prokuratūra nutraukė ikiteisminį tyrimą R.Karpavičiaus sūnaus Roko atžvilgiu – nustatyta, kad jokio nusikaltimo nebuvo.
Savo ruožtu verslininko sūnus R.Karpis neseniai kreipėsi į tą pačią prokuratūrą, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas jo dėdės H.Karpavičiaus atžvilgiu – dėl melagingo pranešimo apie nusikaltimą.
Manoma, jog mintis, kad sūnus iš tėvo namų neva galėjęs pavogti kažkokius J.Švažo paveikslus, veikiausiai buvo įteikta ir R.Karpavičiui, kurio sveikatos būklė tuo metu jau buvo smarkiai pašlijusi.
R.Karpavičių pažinoję klaipėdiečiai sakė, jog jo elgesys, kalbos, minčių eiga staiga pasikeitė po patirtos katastrofos – verslininkas ėmė kitaip vertinti pasaulį, jį supančius žmones, atsigręžę į amžinąsias vertybes.
Mirties dvelksmą pajuto ore
R.Karpavičius „laukinio kapitalizmo“ laikais su verslininkų grupe buvo nuskridęs į Kijevą. Grįždamas atgal, sėdo į kariškių saugotą lėktuvą, o kai pakilo į orą , paaiškėjo, jog bakuose nebėra degalų - išvogtas.
Aukų išvengta - pilotai sugebėjo lėktuvą nutupdyti miškingoje vietovėje. Po nuotykio Ukrainos padangėje R.Karpavičius ir kiti šiurpaus reiso dalyviai dar ilgai negalėjo atsitokėti - jautėsi kaip antrą kartą gimę.
Iš mirties gniaužtų ištrūkęs R.Karpavičius kartais prisimindavo, ką teko išgyventi ore. Kai draugai imdavo dejuoti dėl savo bėdų, nesėkmių, jis filosofiškai ištardavo: „Užtenka akimirkos, kad viskas baigtųsi“.
Po to R.Karpavičius, regis, patikėjo aukštesniųjų jėgų galia, likimo apvaizda, to net ir neslėpdavo. Bet vien tik Dangaus malonėmis jis niekada nepasikliaudavo – pats energingai ir sėkmingai plėtojo savo verslą.
