Tiesa, atrodo, išliks ekstremaliosios situacijos teisinis reguliavimas, be to, nėra jokių garantijų, kad neteks vėl grįžti prie visiems gerokai įgrisusių suvaržymų, jei epidemiologinė padėtis vėl imtų blogėti.
Koronavirusas dar niekur nedingo, o pandemijos ekonomines pasekmes kol kas per anksti vertinti ir Lietuvai, ir visam pasauliui. Tačiau jau galima drąsiai teigti, kad su šia pirmąja ir, tikėtina, grėsmingiausia koronaviruso banga mūsų šalis, nepaisant karantino pradžioje akis badžiusių visokių nesklandumų, susitvarkė labai sėkmingai.
Lietuva šiuo požiūriu – tarp pirmaujančių ne tik ES, bet ir pasaulyje. Pavyzdžiui, pas mus atlikta dvigubai daugiau testų 100 tūkst. gyventojų nei JAV, o susirgusių žmonių santykinai 8 kartus mažiau, jau nekalbant apie mirusiųjų nuo koronaviruso statistiką.
Tačiau ši epidemiologinė Lietuvos sėkmė, ko gero, tik įplieskė politines aistras – vyksta mūšiai tiek dėl karantino, nors jis aiškiai eina į pabaigą, tiek dėl ekstremaliosios situacijos teisinio statuso.
Opozicija aimanuoja, jog valdantieji nori išsaugoti visokių suvaržymų kone iki spalį vyksiančių Seimo rinkimų, ir kaltina pirmiausia valstiečius, jog jie taip elgiasi tik dėl politinių išskaičiavimų.
Net Vyriausybės sprendimas tęsti gerokai sušvelnintą karantiną iki birželio vidurio sukėlė opozicijos ir ypač socialdemokratų pasipiktinimą – jie išplatino peticiją, reikalaujančią nedelsiant nutraukti karantiną, ir ėmė rinkti šiam reikalavimui pritariančių žmonių parašus.
Matyt, tiesos čia yra, bet sunku atsikratyti įspūdžio, kad ir parašų rinkimas šiai peticijai – jau socialdemokratų rinkimų akcija.
Naudojimusi koronaviruso efektu dvelkia ir jų sprendimas į savo rinkimų sąrašą įtraukti Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro vadovą S.Čaplinską, kurį buvo galima ne ką rečiau išvysti televizijų ekranuose kaip sveikatos apsaugos ministrą A.Verygą. Jų sąraše – ir psichologas A.Kaluginas, galintis kalbėti apie karantino psichologinę žalą.
Žinoma, pandemija reitingų nuosmukį išgyvenusiems valstiečiams, vertinant cinišku politiniu požiūriu, buvo lyg mana iš dangaus.
Neįtikėtinai greitai pašoko kasdien raminančiu tonu įsibaiminusiems žmonėms kalbėjusio A.Verygos reitingai, o neseniai jis buvo vienas nepopuliariausių šalies politikų. Nors naujausia „Baltijos tyrimų“ apklausa parodė, kad teigiamai jo darbą vertinančių žmonių sumažėjo nuo 63 proc. iki 55 proc., tai vis dar daugiau kaip pusė apklaustųjų.
Ogi premjero S.Skvernelio populiarumas, nepaisant visuomenėje jaučiamo nuovargio dėl suvaržymų, išlieka beveik toks pat aukštas – teigiamai jo darbą vertina 59 proc. žmonių, vos 2 proc. mažiau nei prieš mėnesį.
Karantinas iš tiesų suteikia palankią dirvą valstiečių lyderiams pasirodyti ryžtingiems. Natūralu, kad opozicijai nelieka kitos išeities, kaip pavydėti ir smarkiai pykti.
Neatsitiktinai pastaruoju metu net aštriau negu konservatoriai ir liberalai prieš karantiną pasisakė iš vieningo opozicijos fronto pasitraukę socialdemokratai. Mat jie pretenduoja į tą patį kairįjį rinkėją kaip ir valstiečiai.
Konservatorius kryžiumi gultis prieš karantino tąsą turbūt stabdė tai, kad tarp jų rinkėjų gausu rizikos grupėms priklausančių asmenų, kurie jau vien dėl šventos ramybės linkę pritarti apribojimams. Liberalai taip pat matė, kad, apklausų duomenimis, pusė žmonių nebuvo nusiteikę prieš karantino tęsimą.
Socialdemokratams net sunkiau nei kitoms partijoms, nes jiems tenka kautis su valstiečiais dėl tų pačių rinkėjų. Prieš karantiną jie jau buvo aplenkę savo konkurentus ir tapo pirmieji kairiajame sparne.
Buvo prasidėjusios ir neoficialios dar nenušautos meškos kailio dalybos – socialdemokratai ėmė matuotis būsimosios naujos valdančiosios koalicijos vyresniojo brolio kepurę, pasilikdami sau teisę spręsti, ar jaunesniojo brolio vaidmenį jie patikės valstiečiams.
Koronavirusas, jei dar visai ir nesugriovė šio kortų namelio, jau gerokai sujudino – politologų pasiskubinti nurašyti valstiečiai gali vėl tapti būsimų koalicijų dėliotojais. Žinoma, Seimo rinkimų rezultatai smarkiai priklausys nuo to, ar rudenį nesugrįš antra koronaviruso banga ir kokia bus šalies ekonominė padėtis.
Nors iš pradžių verslas kone sutartinai skambino visais pavojaus varpais, kad dėl biurokratinių suvaržymų valstybės parama jo nepasiekia arba taikomos priemonės visiškai neefektyvios, pastaruoju metu jau daugiau pinigų pateko į įvairius ekonomikos sektorius.
Girdėti ir optimistiškesnių ekonomikos ekspertų vertinimų. Tiek Europos Komisija, tiek šalies institucijos prognozavo, kad šįmet Lietuvos bendrasis vidaus produktas smuks 7–8 proc., bet naujausi statistikos duomenys teikia vilties, jog nuosmukis gali būti ir mažesnis – kol kas mūsų ūkis atsigauna greičiau nei daugelio kitų ES šalių.
Vienaip ar kitaip, itin svarbu efektyviai panaudoti ir skolintus, ir ES paramos pinigus.
Neatsakingais politiniais sprendimais galima nesunkiai be didesnės naudos ištaškyti ir milijardus, kaip tai įtikinamai pademonstravo būdami valdžioje prezidentė D.Grybauskaitė ir konservatoriai per 2008 metais prasidėjusią krizę.
Rinkimų metais tokia rizika itin didelė. Todėl tiek valdančiųjų, tiek opozicijos atsakomybės našta dabar net didesnė nei anksčiau.
