Galima sakyti, kad tai Prezidentūros nesantaikos su parlamentarais dėl KT teisėjų skyrimo tąsa. Politinės kovos į savo verpetus įsuko ir konstitucinę teisę.
Ginčo dėl KT pirmininko teisėtumo ištakos – balandžio mėnesio Seimo sprendimas slaptai balsuojant atmesti visas tris – prezidento, parlamento pirmininko ir Aukščiausiojo teismo pirmininkės – teiktas naujų KT teisėjų kandidatūras.
Tokių atvejų, kai Seimui užkliūva kandidatai į teisėjus, pasitaikydavo ir anksčiau.
Iš dalies panašioje situacijoje, kaip dabar G.Nausėda, 2005 metais buvo atsidūręs prezidentas V.Adamkus – jam pateikus tuometės savo patarėjos T.Birmontienės kandidatūrą parlamentarai iš pradžių ją atmetė, bet Prezidentūrai tyliai padirbėjus užkulisiuose jau po mėnesio balsų dauguma ji buvo patvirtinta KT teisėja.
Vis dėlto šį kartą padėtis gerokai painesnė, nes skiriant naujus KT teisėjus susipynė didžiulis politinių prieštaravimų ir ambicijų mazgas.
Seimo nariai puse lūpų prasitaria, kad prezidento kandidatė į KT teisėjas advokatė G.Lastauskienė buvo išbrokuota pirmiausia keršijant šalies vadovui už tai, jog jis kiek anksčiau atmetė valstiečių siūlyto L.Savicko kandidatūrą į ekonomikos ir inovacijų ministro postą.
Bet plika akimi matyti, jog prezidentas išbrokavo šį kandidatą savo ruožtu norėdamas atsirevanšuoti valstiečiams už tai, kad jie ignoravo jo raginimus atleisti susisiekimo ministrą J.Narkevičių. Tad ambicijų karuselė vis labiau įsisuka.
Seimo pirmininko kandidatė į KT teisėjus, buvusi šio teismo kanclerė I.Danėlienė neišvengiamai turėjo užkliūti parlamentarams jau vien todėl, kad valstiečiams pats V.Pranckietis – tarsi buliui raudonas skuduras.
Negana to, kad jis nederina savo teikimų su valdančiaisiais, dar ir jo parinkta kandidatė sulaukė įtarimų, jog ją dėl asmeninių artimų ryšių proteguoja KT pirmininkas D.Žalimas.
Aukščiausiojo teismo (AT) pirmininko pareigas laikinai einančios S.Rudėnaitės teiktas jos teismo kolega A.Norkūnas – turbūt labiausiai tinkamas kandidatas KT teisėjo pareigoms, bet taip pat negalėjo sulaukti pritarimo, nes pati teikėja tarsi pakibo ore, kai Seimas ją atleido iš AT Civilinių bylų skyriaus vadovo pareigų, o šio teismo pirmininke nepaskyrė.
Tai buvo Prezidentūros ir Seimo nesusikalbėjimo pasekmė. Teisinę klaidą, kai AT būtų iš viso neturėjęs vadovo, pavyko ištaisyti, bet S.Rudėnaitė nežinia kuriam laikui liko tik laikinąja pirmininke ir turbūt neteiks kandidato į KT teisėjus, kol jos pačios likimas nebus išspręstas.
AT jau daugiau kaip metus neturi nuolatinio vadovo, bet dar keblesnė KT padėtis – net trijų iš devynių šio teismo teisėjų kadencija baigėsi kovą, bet jie, įskaitant ir patį teismo pirmininką D.Žalimą, lyg niekur nieko dirba toliau, nes nepaskirta pamaina jiems.
Tai jau savaime kenkia KT autoritetui. Kai trečdalis jo teisėjų sėdi ant lagaminų, teismas delsia imtis naujų bylų.
Išbristi iš šios aklavietės būtų galima tik vėl teikiant Seimui kandidatus į KT teisėjus, bet čia iniciatyva prezidento rankose, o jis, atrodo, nesirengia žengti šio žingsnio. Prezidento patarėjai užsimena, kad šalies vadovas gali palaukti parlamento rinkimų ir vėl teikti kandidatą į KT teisėjus jau kitos sudėties Seimui.
Toks scenarijus būtų įrodymas, jog KT tapo prezidento ir Seimo nesutarimų įkaitu, kai politikų ambicijos nusveria teisinius argumentus.
Buvęs KT teisėjas E.Šileikis pareiškė, kad prezidentas net pažeistų Konstituciją, jei šiam Seimui neteiktų kandidatų į KT teisėjus, nes esą šios, o ne kitos kadencijos parlamentarai turi įgaliojimus juos skirti.
Šis teisininkas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Konstitucijoje apie kandidatus į KT teisėjus kalbama daugiskaita, o tai, jo nuomone, reiškia, jog turėtų būti teikiamos Seimui bent dvi kandidatūros į vieną vietą. Žinoma, ar toks aiškinimas teisingas, galėtų atsakyti tik KT, bet platesnis pasirinkimas sumažintų politinę trintį dėl teisėjų skyrimo.
Dar daugiau sumaišties kelia valstiečių abejonės, ar KT pirmininkas teisėtai eina pareigas.
Jie remiasi pakeisto KT įstatymo 14 straipsniu, kuris, jų nuomone, pasibaigus šio teismo pirmininko kadencijai, neleidžia jam toliau eiti pareigų ir įpareigoja skirti laikinąjį vadovą.
Išspręsti teisinį ginčą, kas čia teisus, gali tik pats KT, valdantieji, paraginti prezidento, ketina kreiptis į šį teismą išaiškinimo. Bet vien tai, kad KT teks spręsti, ar turi teisėtą vadovą, kai dar ir trečdalis jo teisėjų pabaigę kadenciją, skaudžiai smogia šio teismo autoritetui.
Galbūt valdantieji taip mėgina priversti prezidentą pakrutėti ir vėl pateikti kandidatą į KT teisėjus Seimui.
O KT pirmininkas D.Žalimas ir opozicija toliau politizuoja situaciją: vadina tai kerštu už neseniai šio teismo priimtą sprendimą, kad A.Širinskienės vadovaujama tyrimo komisija sudaryta neteisėtai ir jos išvados negalioja.
Vienaip ar kitaip, jau vien tokios kalbos politizuoja nuo politikų turintį nepriklausyti KT ir tai gali rimtai pakirsti visuomenės pasitikėjimą šio konstitucinio arbitro nešališkumu.
Beje, toms kalboms yra pagrindo – kartais KT ir jo vadovas D.Žalimas atrodė vykdantys dabar jau buvusios šalies vadovės D.Grybauskaitės ir Seimo opozicijos pageidavimus.
