Tiesą sakant, Lukiškių aikštės Vilniuje vadinti Palangos pliažu negalima, nes trūksta karštų čeburekų ir šalto alaus.
Taigi jis yra „Open Beach“, nors besipiktinusiems išniekinta Lukiškių aikšte kažkodėl pavadinimas retai užkliūdavo. Bet turėjo. Juk aiškinti, kad tai orientuota į turistus, neišeina, mat jų Vilniuje skysta, ir taip bus visą vasarą.
Greičiau taip pavadinant provincijos mąstymas iš kišenės išlindo ir kyšojo, kol į Vilnių atsikraustęs meras R.Šimašius aiškino: paplūdimys yra asociacija, kad mes pagaliau galime džiaugtis savo iškovota laisve.
Laisvi politikai dėl paplūdimio tiek iečių prilaužė, kad jeigu jas sumestų ant 300 kubinių metrų smėlio, nuklojusio Lukiškių aikštę, nebebūtų kur atsigulti pramogautojams. Dauguma politikų kalbų apie paplūdimį nuobodžios, tad geriau (kaip ir kitais atvejais) į jas nekreipti dėmesio.
Kas kita menininkai. Jie apie paplūdimį moka pasakyti ką nors gracinga. Štai rašytojas ir režisierius V.V.Landsbergis siūlė sostinės merui Rasų kapinėse įrengti amerikietiškuosius kalnelius – čiukšt nuo Čiurlionio ir jau esi pas Basanavičių. Tiktų ir Antakalnio kapinės. Ten prie Sausio 13-osios memorialo puiki vieta riedlentininkų ar motokroso varžyboms.
O režisierius O.Koršunovas ironizavo: pasirodo, laisvės gynėjai kovojo už tai, kad mes kaitintumės jų kovų spinduliuose.
Tuo metu paprastiems vilniečiams arba atvykėliams paplūdimys Lukiškių aikštėje tapo gero tono ženklu pasidaryti asmenukę, pagulėti ant gultų.
Apskritai paplūdimys dėmesio sulaukė tiek, kad net aguonų lauką prie Trakų antroje vietoje paliko. Tą, į kurį lietuviai tol plūdo, kol besiamžindamiesi viso neišbraidžiojo ir neišgulėjo.
Kodėl politikai tai praleido pro akis? Juk aguonos, ant kurių vartėsi lietuviai, raudonos, o laukas prie kone šventos Angelų kalvos?
Beje, prašovė ir R.Šimašius. Jeigu jau siekė prieš rinkimus sukelti didelį politikų šaršalą, galėjo paplūdimį įrengti prie Seimo. Vietos ten irgi pakankamai, šalia ir Neris teka, o „Seimas Beach“ smėliukas prie rūmų, kuriuose niekas nepersidirba, – kaip tik.
