Į tai aštriai sureagavo ne tik šalies žydų bendruomenė, bet ir įtakinga tarptautinė organizacija – Amerikos žydų komitetas (AŽK), kurio vadovai dėl to netgi pavadino „veidmainiškais“ Lietuvos Vyriausybės veiksmus Lietuvos žydų istorijos bei Holokausto atminties įamžinimo srityje.
Tuo tarpu pats centras tarptautinėje erdvėje įgauna vis tamsesnę reputaciją – politinio ir ideologinio nacionalistinės dešinės bunkerio, o ne autoritetingos ir moksliškai objektyvios institucijos.
Pergudravo kitus ar save?
V.Valiušaitis itin aktyviai reiškiasi ne tik pokario rezistencijos įamžinimo srityje, tačiau yra ir ne mažiau, o gal net labiau aktyvus bei kategoriškas ne tik pokario partizanų, bet ir nacių marionetinių struktūrų, Lietuvos aktyvistų fronto (LAF), laikinosios vyriausybės gynėjas nuo bet kokių sąsajų su nacių ideologija, politika bei, žinoma, Holokaustu.
Pastaruoju metu jis, žinoma, itin aktyviai gynė nuo bet kokių tokių šešėlių Joną Noreiką – „Generolą Vėtrą“, – kuris buvo ne tik antisovietinis rezistentas, bet ir nacių administracijos Šiaulių apskrities viršininkas, pasirašęs įsakymus dėl žydų getų formavimo bei turto nusavinimo.
Po to, kai postą paliko buvusi LGGRTC vadovė Birutė Burauskaitė, užkulisiuose pasklido kalbos, jog į jos vietą numatytas būtent V.Valiušaitis.
Esą nors centras ir jo vadovė pastaruoju metu ir užėmė pakankamai „valstybišką“ bei „kietą“ poziciją, gindami ne tik J.Noreiką, bet ir kitus panašius asmenis nuo neva „Rusijos inspiruoto“ puolimo, tokią centro politiką reikia dar labiau įtvirtinti.
V.Valiušaitis turėjo užtarėjų ne tik dešiniosios opozicijos, bet ir valdančiųjų valstiečių gretose, panašu, kad palankiai jį vertino ir aukšti pareigūnai kitose valstybės institucijose, Vyriausybėje.
Tačiau jau tuomet kilo pasipiktinimas tokiais planais, pirmiausia – istorikų bendruomenėje. Tačiau planų paskirti V.Valiušaitį LGGRTC vadovu buvo atsisakyta ne dėl to, o vis dėlto supratus, kokią neigiamą reakciją tai gali iššaukti pagrindinių Vakarų valstybių – pirmiausia, JAV – ambasadose ir tarptautinėse žydų organizacijose.
Tad buvo nuspręsta imtis neva gudraus manevro – vietoje V.Valiušaičio LGGRTC vadovu buvo paskirtas beveik nieko bendra su sritimi neturintis visuomenės veikėjas, vienas iš šalies totorių bendruomenės lyderių Adas Jakubauskas.
Jis buvo vertinamas, kaip ideologiškai neutrali figūra, nors po paskyrimo jau spėjo kai kuriais viešais pareiškimais parodyti, jog yra toje pusėje, kur ir V.Valiušaitis ir kompanija.
Ir štai A.Jakubauskas paskyrė V.Valiušaitį savo patarėju, kuris bus atsakingas ne tik už centro įvaizdį bei ryšius su visuomene, bet ir nacių bei sovietų okupacijų tyrimus.
Tai sulaukė jau šįkart viešo kai kurių istorikų pasmerkimo. Pavyzdžiui, žymūs XX amžiaus Lietuvos istorijos, sovietinės okupacijos ir rezistencijos tyrėjai Arūnas Streikus ir Nerijus Šepetys pareiškė, jos šitaip LGGRTC verčiamas atvirai politine institucija, jog V.Valiušaitis nėra tikras ir objektyvus istorikas, o politiškai bei ideologiškai tendencingas veikėjas, be to , būtent jis esą ir bus tikrasis centro vadovas bei vairininkas, o ne A.Jakubauskas.
Šiuo paskyrimu pasipiktino ir Lietuvos žydų bendruomenė, kuri pareiškė, jog tai kompromituoja patį LGGRTC, o V.Valiušaitį pavadino antisemitizmo skleidėjų šalininku ir istorijos iškraipytoju.
Pasak bendruomenės, V.Valiušaičio pozicija kertasi ir su šalies prezidentų dekretais patvirtintos tarptautinės istorijų komisijos tyrimais, patvirtinusiais antisemitinį LAF ir laikinosios vyriausybės pobūdį.
Pats V.Valiušaitis, žinoma, atmeta visą kritiką, teigdamas, kad jis skelbia tik „faktus“, kurių esą niekas negali paneigti. Į jo gynėjų gretas stojo ir pats konservatorių patriarchas Vytautas Landsbergis.
Šioji stovykla teigia, jog viso „puolimo“ taikinys yra ne tik pats LGGRTC, bet visa Lietuvos valstybė bei istoriniai jos tapatybės pamatai.
Paragino baigti veidmainysę
Taigi, po tokio atgarsio tebuvo tik laiko klausimas, kada pasigirs vieša ir oficiali reakcija ir tarptautinėje erdvėje.
Ir štai šiomis dienomis šiuo įvykiu pasipiktino ir AŽK. Iškalbinga, jog aukšti jo atstovai ugnį nukreipė jau nebe į atskirus asmenis, o į patį LGGRTC ir netgi šalies Vyriausybę.
„Aš jokiu būdu nenuvertinu centro darbo, kuriuo dokumentuojami ir tiriami persekiojimai ir kančios dviejų sovietų okupacijų metu, kurias išgyveno Lietuvos piliečiai, tarp jų ir daugelis Lietuvos žydų. Bet centras ne tik nedaug tepasakojo apie Holokausto istoriją Lietuvoje, jis netgi stengėsi nuslėpti ir iškraipyti ją.
2007 m. centro vadovybė skleidė melagingas žinias apie tuometinio Vilniaus geto pabėgusio jaunojo partizano ir pabėgėlio Yitzako Arado, o vėliau Izraelio Holokausto muziejaus „Yad Vashem“ įkūrėjo direktorių. Tai paskatino nepagrįstą Lietuvos teisėsaugos tyrimą ir pakenkė dvišaliams Lietuvos santykiams su Izraeliu.
Praėjusiais metais, kai Vilniaus meras nuėmė lentą, pagerbiančią Joną Noreiką, Genocido centras gynė nacių kolaborantą, kartodamas antisemitinę Trečiojo Reicho propagandą, tarsi tai būtų istorinė tiesa. Tai sukėlė net oficialios Lietuvos tarptautinės istorikų komisijos kritiką
Naujausias žingsnis – centras paskyrė Vidmantą Valiušaitį vyresniuoju patarėju. Šis buvęs publicistas ir žurnalistas, kaip pažymėjo ir Lietuvos žydų bendruomenė, „tyčia kraipė faktus ir viešino melus, susijusius su antisemitine Lietuvos aktyvistų fronto ir 1941 m. Lietuvos laikinosios vyriausybės veikla“.
Lietuvos Vyriausybė yra Tarptautinio Holokausto atminimo aljanso (IHRA) narė, parėmė tik praėjusį mėnesį priimtą pareiškimą, kurioje „smerkiami visi bandymai atstatyti asmens, prisidėjusio prie nusikaltimo, reputaciją. Holokausto nusikaltimai. Tuo pačiu metu ji finansuoja Genocido centro darbą, kuris būtent tai ir daro. Ši veidmainystė turi baigtis“, – tai pareiškė AŽK tarptautinių ryšių vadovas Andrew Bakeris, kuris kartu yra ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos atstovas kovai su antisemitizmu.
Jam antrino ir Sebastianas Rejakas, buvęs Lenkijos užsienio reikalų ministerijos atstovas ryšiams su žydų diaspora, o dabar – AŽK Centrinės Europos biuro direktorius.
„Lietuva daugiau nei prieš du dešimtmečius drąsiai pradėjo gydymo ir susitaikymo su savo istorija procesą. Lietuvos visuomenei nebus naudos, jei procesas bus sustabdytas ar, juolab, atgręžtas atgal.
Lenkija patyrė panašią patirtį: neseniai viešose diskusijose dominavo didvyriškumo – kartais tariamo- pavyzdžiai, o tamsieji puslapiai išplėšiami iš istorijos knygų.
Procesui „palengvinti“ buvo imtasi net įstatymų, tačiau nesėkmingai. Tai taip pat nepasitarnavo visuomenei ir nepadėjo šalies tarptautinei reputacijai“, – teigė S.Rejakas.
Jis pabrėžė, kas „cukruota ir pudruota istorija“ niekada neatneša tikros naudos ir iš tiesų nepasitarnauja jokiam aukštesniam tikslui, o yra tik trumpalaikė apgaulė.
Taip pat, pasak S.Rejako, derėtų vertinti ir tokio veikėjo, kaip V.Valiušaitis, paskyrimą į tokias aukštas pareigas tokioje institucijoje, kaip LGGRTC.
„Kaip valstybės finansuojama tyrimų įstaiga gali tikėtis tarnauti savo šaliai, įdarbindama žmogų, žinomą dėl holokausto revizionizmo? Tikrosios istorijos atradimas kartais yra itin skausminga terapija.
Jei ant kai kurių mūsų herojų rankų yra kraujas, turime surasti kitus herojus. Tai našta, kurią brandi visuomenė stengiasi nešti. Ir Lietuva nėra vienintelė, kuri susiduria su šiuo iššūkiu. Daugelis kaimynių turi tą patį pasirinkimą: apsimesti, kad viskas gerai, arba tęsti gydymą, net jei sunku gydyti“, – teigė AŽK atstovas.
