Toks klausimas šią savaitę kilo stebint ne tik sukilimą Baltarusijoje prieš diktatorių A.Lukašenką, bet ir tai, kokio tarptautinio atgarsio sulaukė įtariamas pagrindinio Rusijos opozicijos veikėjo A.Navalno apnuodijimas.
Pastarasis įvykis gali turėti net reikšmingesnių tarptautinių padarinių nei krizė Baltarusijoje. Natūralu. Juk būtent Rusijos režimas yra geopolitinės galios centras visame rytiniame Europos pakraštyje, kuris vis dar nėra integruotas į Vakarų erdvę, o ten dar apstu Maskvos satelitų ir vasalų.
Itin įsidėmėtina, kad diskusijos būtent apie tai ėmė įsisiūbuoti bene svarbiausioje ir įtakingiausioje ES valstybėje Vokietijoje. Į komą paniręs A.Navalnas iš Rusijos buvo skubiai išgabentas būtent į Vokietiją, o ten jam buvo suteikta aukščiausio lygio priežiūra ir gydymas.
Dar svarbiau, ką iškart po to, kai buvo paskelbta, kad Rusijos opozicijos veikėjas apnuodytas kariniais nuodais „Novičiok“, kalbėjo Vokietijos kanclerė A.Merkel. Atsargumu garsėjanti politikė buvo aštri – visą atsakomybę dėl šio įvykio iš esmės priskyrė Rusijos valdžiai ir grėsmingu tonu reikalavo kuo aiškesnių atsakymų.
Ar tai reiškia, kad Vokietija ir pati įves, ir ims raginti visą ES įvesti naujas sankcijas, be tų, kurios jau taikomos Rusijai po Krymo ir dalies Ukrainos Donbaso okupacijos?
Rusijos parama Minskui – vis akivaizdesnė: bendradarbiavimą perkels į aukštesnį lygį
Ar tos sankcijos bus nutaikytos į ištisus Rusijos ekonomikos ir socialinius sektorius, pinigų (tarp jų ir juodų) srautus Vakaruose, ar jos bus skirtos kuo labiau išsiūbuoti ne tik ekonominę, bet ir politinę Rusijos sistemą?
Ar Vokietija, o įkandin jos ir visa ES bei JAV apskritai nuspręs, kad pagaliau reikia atsisakyti bet kokių vilčių vėl „perkrauti“ santykius su Maskva, su ja net sukurti „vieningą Europą“, bet būtina pasirinkti tokią konfrontaciją, kokia, pavyzdžiui, buvo Šaltojo karo laikais?
Raginimų pasukti būtent tokiu keliu pasigirdo ne tik pagrindinėje įtakingiausioje Vokietijos žiniasklaidoje, bet ir politinio elito gretose. Neregėtai aštrią kritiką Maskvos režimo atžvilgiu ir raginimus persvarstyti santykius su juo ėmė žerti iš esmės visų pagrindinių šalies partijų viršūnės, išskyrus radikalius kairiuosius ir dešiniuosius.
Bet ar visi šie raginimai virs tikrove, vis dar labai abejotina.
Vienas iškalbingiausių dalykų – dujotiekis „Nord Stream-2“, tapęs tebesitęsiančios Vokietijos ekonominės, taigi ir politinės priklausomybės nuo Rusijos išteklių simboliu.
Nors vokiškame pasipiktinimo Kremliumi chore skambėjo ir raginimai šį jau beveik baigtą projektą vis dėlto palaidoti, Berlyno viršūnės toliau nerodo jokių ženklų, kad būtų linkusios tai daryti.
Minskas skelbia sankcijas Baltijos šalims: pagrasino ir kitoms valstybėms
Žodžiu, kol kas galima prognozuoti, kad Vokietija, o įkandin jos galbūt ir kitos svarbiausios ES valstybės gal ir įves sankcijas kai kuriems Kremliui artimiems oligarchams, įšaldys jų pinigus Vakaruose, tačiau tikėtis ko nors daugiau šiame fronte bent kol kas nėra pagrindo.
Iškalbingai šiame kontekste atrodo ir tai, kad ES ketina įvesti asmenines sankcijas (uždrausti patekti į Bendriją ir įšaldyti čia esantį turtą) dešimtims Baltarusijos režimo atstovų, bet tarp jų nėra paties A.Lukašenkos.
Vokietijos žiniasklaidos teigimu, diktatorius, kuris yra buvęs sankcijų sąraše prieš kelerius metus, šį kartą už jo ribų liko būtent dėl Berlyno pozicijos – esą bet kokiu atveju reikia išlaikyti dialogo su Minsko režimu galimybę, kurią nubrauktų A.Lukašenkos įtraukimas į sankcijų sąrašus.
Natūralu, kad dėl to kilo pasipiktinimo bangų ir Baltarusijoje, ir Lietuvoje, ir kitose šalyse.
Bet vertėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad už dialogą ne tik su A.Lukašenka, bet ir su už jo stovinčia Maskva yra net kai kurios pagrindinės dabartinės Baltarusijos opozicijos figūros.
Baltarusijos opozicionieriai Vilniuje: mums svarbu girdėti kaimynų balsą
Pastarieji veikėjai, regis, apskritai leidosi įtraukiami į A.Lukašenkos laiko vilkinimo žaidimą, kurį jis pats pavadino „konstitucinių reformų rengimu“.
Kartu ši opozicijos dalis atsisakė žūtbūtinės kaktomušos su režimu reikalaujant diktatoriaus pasitraukimo ar netgi teismo.
Užtat laiką vilkinantis A.Lukašenka gali svaidytis grasinančiais pareiškimais ir kaimyninių valstybių, ir visų Vakarų adresu, kartu stengdamasis kuo labiau įsiteikti Kremliui.
Iškalbinga, jog savo garsiąją žinią, neva Baltarusijos žvalgyba nustatė, kad A.Navalno nuodijimas yra vokiečių ir lenkų sugalvotas Rusijos šmeižtas, A.Lukašenka paskelbė susitikime su Rusijos premjeru M.Mišustinu.
Šis pokalbis, kaip ir visa serija kitų aukščiausio lygio Minsko ir Maskvos režimų pareigūnų susitikimų, leidžia daryti prielaidą, kad Baltarusija įžengė į paskutinį atsidavimo Rusijos ekonominei ir politinei valdžiai etapą.
Būtent Kremliaus globa leidžia A.Lukašenkai demonstruoti karingumą ir prieš savąją opoziciją, ir prieš Vakarus, ir prieš nacionalinėmis sankcijomis grasinančias kaimynes.
Susiję straipsniai
Girdėdami visa tai aukščiausi Lietuvos pareigūnai drąsinasi – esą A.Lukašenka, grasinantis perkelti Baltarusijos krovinius iš Klaipėdos į Rusijos uostus, greičiausiai to nepadarys, nes taip pakenktų pirmiausia savo valstybės ekonomikai. Ar tokie pasidrąsinimai visada pamatuoti?
Juk jeigu pati Lietuva, laikanti save demokratine rinkos ekonomikos valstybe, savo nepriklausomybės labui gali imtis įgyvendinti tokių pirmiausia politinių, bet nuostolingų ekonominiu pažiūriu projektų, pavyzdžiui, kaip laivas „Independence“, kodėl dar radikalesnių veiksmų negalima tikėtis iš tokio režimo kaip Baltarusijos?
Kad ir kaip būtų, ir Lietuvai, ir kitoms Baltijos valstybėms, skelbiančioms savas sankcijas Minskui, regis, kol kas nelemta būti visų Vakarų politikos režimo atžvilgiu varikliais ar kelrodėmis žvaigždėmis.