Naujausias atvejis – nuotoliniai medikų mokymai, kaip gydyti koronavirusu užsikrėtusius ligonius. Neskelbiamų derybų būdu užsakymą gavusios įmonės Krizių valdymo centro vieno mediko valandos mokymas buvo įkainotas 24 kartus brangiau nei kiek vėliau panaši, tik jau tiesiogiai vykdyta Vilniaus universiteto paslauga.
Sveikatos apsaugos ministerija teisinasi, kad labai skubėta, o tuo metu esą neatsirado daugiau norinčiųjų rengti tokius mokymus.
Žinoma, kai tokie faktai paviešinami prieš pat Seimo rinkimus, kyla klausimų, ar čia nėra ir politinio intereso. Kita vertus, abejonių keliančių pirkimų susikaupė jau ne vienas, o kai kurie jų pribloškia net labiau nei medikų mokymų įkainių skirtumai.
Antai „Lietuvos rytas“ atskleidė, kad neseniai ligoninės atgal į sandėlius grąžino gyvybinių funkcijų stebėsenos monitorius, kurių beveik 500 kovo mėnesį buvo įsigyta iš Kinijos ir Izraelio tiekėjų.
Gydymo įstaigos nežino, kaip aparatūrą sumontuoti, įjungti, naudoti. Mat šios įrangos pirkėjas Ekstremalių sveikatai situacijų centras monitorius išdalijo ligoninėms, bet gamintojų atstovai įprasta tvarka neatvyko prijungti įrangos, neapmokė medikų, kaip ja naudotis. Nebuvo pridėta net į lietuvių kalbą išverstų instrukcijų.
„Karantininiai“ pirkiniai: įsigijo įrangos, kurios ligoninės net negalėjo panaudoti
Pamėginę prijungti įrangą savarankiškai medikai pasigedo laidų, detalių, o tiems, kuriems lyg ir pavyko monitorius atgaivinti, teliko stebėti, kaip vaizdas atsiranda ir vėl dingsta.
Visi tokie prietaisai turi būti sertifikuoti ir paženklinti, jiems taikomi ES direktyvos reikalavimai. O ligoninėms išsiuntinėti monitoriai nė vienos šių sąlygų neatitiko ir jau vien dėl to jų negalima naudoti.
Bet tai dar anaiptol ne visa „Lietuvos ryto“ atskleista monitorių įsigijimo migla.
Pirmiausia sunku suprasti, kodėl JAV bendrovės „General Electric“ monitorius prireikė pirkti ne tiesiogiai iš oficialaus gamintojo, o iš tiekėjų Kinijoje. Šio įvairiausios įrangos gamybos giganto atstovai Lietuvoje teigia, kad į juos niekas nesikreipė dėl monitorių, o tai nemenkas pirkinys – 383 prietaisai atsiėjo maždaug 1,7 mln. eurų.
Monitorių buvo įsigyta dar ir iš Izraelio tiekėjo, bet žydams už 114 šių prietaisų sumokėta tik 104 tūkst. eurų, vadinasi, vieno aparato kaina net kelis kartus mažesnė, nei užsiprašė kinai.
Be abejo, monitorius monitoriui nelygu – jie būna skirtingo techninio lygio, todėl ir kaina gali smarkiai skirtis. Vis dėlto iš sveikatos apsaugos valdininkų atsakymų visiškai neaišku, kur čia šuo pakastas.
Sveikatos apsaugos ministras A.Veryga netiesiogiai pripažino, kad perkant monitorius buvo susimauta, nes jiems reikalingi priedai ir instrukcijos iš Kinijos, pasirodo, atkeliavo, kai įranga jau buvo išdalyta ligoninėms.
Ministras teisinosi, kad prietaisai pirkti baiminantis blogiausio viruso plitimo scenarijaus, kai Lietuvai būtų prireikę skubiai įrengti 1,5 tūkst. vietų ligoninėse itin sunkiems pacientams. Taip neatsitiko ir esą ši įranga dabar nėra būtina, todėl bus surinkta iš gydymo įstaigų ir sukomplektuota.
Tiktai ar toks paaiškinimas atsako į visus klausimus?
Aišku nebent tai, kad monitorių, kaip ir kitos įrangos, pirkimai greičiausiai vyko chaotiškai, nebuvo veikiama sistemiškai, užkimbama ant visokių privačių pasiūlymų menkai kontroliuojant, ko jie verti.
Galbūt kinų tiekėjų tiesiog buvo paprašyta pateikti Lietuvai kokių tik jie turi monitorių, o šie, ką rado sandėliuose, tą ir siuntė – nei sukomplektavę, nei pasirūpinę sertifikatais, instrukcijomis.
Galėjo ir kainos užsiprašyti pasižiūrėję į lubas.
Lieka tik spėlioti, ar kai kas ir Lietuvoje nepasišildė rankų ant tokio viešųjų pirkimų gaisro, ar tai buvęs tik neapdairus skubėjimas. Išsiaiškinti tiesą gali tik teisėsauga, bet darbo dėl abejonių keliančių medicinos priemonių viešųjų pirkimų jai ir taip per akis.
Išlaidos šiems monitoriams dar ne pačios didžiausios – už greituosius testus valstybė abejotiniems tarpininkams sumokėjo maždaug 6 mln. eurų, po 12 eurų už vieną, nors oficialūs platintojai siūlė juos pirkti keturis kartus pigiau – už 3 eurus.
Dar vienas pirkinys – reagentai koronavirusui nustatyti kainavo 5 mln. eurų, bet teisėsaugai jau kilo įtarimų, kad ir už juos sumokėta per daug, – įtarimai prekyba poveikiu pareikšti tarpininkui, buvusiam Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos prezidentui Š.Narbutui.
Susiję straipsniai
Teisėsauga purtė ir Vilniaus savivaldybę bei jos administracijos direktorių P.Poderskį dėl to, kad sostinės valdžia 10 plaučių ventiliavimo aparatų pirko iš anksčiau tokia veikla neužsiėmusio tiekėjo ir spėjo jam sumokėti 278 tūkst. eurų, tik įsigytos įrangos taip ir nesulaukė. Tiesa, kilus skandalui pardavėjas pažadėjo grąžinti pinigus.
Reikia tikėtis, kad visais šiais atvejais nebūta valdininkų kyšininkavimo. Gal stokota kompetencijos, pernelyg skubėta, per daug pasikliauta tarpininkais.
Galėjo atsakomybės jausmą susilpninti ir tai, kad leista nesilaikyti įprastinių viešųjų pirkimų procedūrų ir pinigų kovai su koronavirusu pažadėta duoti tiek, kiek tik prireiks.
Vienaip ar kitaip, jei viešuosius pirkimus tvarkę sveikatos apsaugos valdininkai gavo premijas už sunkų darbą pandemijos sąlygomis, tai reikštų, kad už sukurtą chaosą irgi gali sulaukti aukšto įvertinimo.