Šiaip R.Šimašius su komanda apsilanko kiekvieno vaikų darželio priestato atidarymo iškilmėse. Būtent iškilmėse, nes būtinai šalia pastatoma palapinė, garsiakalbiai, kad visas rajonas girdėtų ugningas kalbas apie vis gerėjančias sąlygas vaikučiams, prisiminimus, kaip buvo blogai valdant kitiems merams.
Bet štai būna objektų, kurių atidarymai skystoki. Prieš tai garsiai skelbusi, koks jis bus rekordinis ir išskirtinis, savivaldybė su meru priešakyje vėliau kažkodėl susikuklina.
Beveik 2 mln. eurų kainavo sporto aikštyno ir pievos prie Baltojo tilto atnaujinimas. Strigo darbai, paskui beviltiškai nusivėlavo, vilniečiai piktinosi vienišu ekskavatoriumi išknistoje dykynėje.
Rezultatas? Beveik tokia pati pieva, kurioje R.Šimašius prieš pirmąją kadenciją surengė inauguracijos iškilmes. Reikėjo ją išknisti, vėl sulyginti, sėti žolę? Tikrai būtų užtekę kelių tūkstančių eurų šiai viešajai erdvei sutvarkyti.
Sporto aikštynas prie Baltojo tilto taip pat atnaujintas ir taip pat jau sulaukė priekaištų. Mat paplūdimio tinklinio aikštelėse pripilta ne pajūrį primenančio smėliuko, o žvyro, į kurį jau pirmieji žaidėjai nusibrūžino rankas ir kojas.
Daug geresnis smėlis buvo paplūdimyje Lukiškių aikštėje. Tad žvyrą nuo Baltojo tilto teko išvežti.
Ir viso šio komplekso atidarymas birželį įvyko. Ar kas nors apie tai girdėjo? Net R.Šimašius pripažino: „Tokia proga geriau mažiau kalbų – daugiau taškų.“
Taip, tikrai geriau patylėti, nes dabar prie Baltojo tilto jau lūžta treniruokliai, krinta varžtai.
Galbūt tai nujaučiant sporto aikštyno atidarymas buvo neįprastai kuklus, o apie pievą išvis neužsiminta.
Gėda Vilniaus valdžiai buvo ir dėl Lukiškių aikštės. Jos atidarymas 2017-ųjų vėlų rudenį išvis buvo jovalas. Nebuvo fejerverkų ir dūdų orkestrų. Paskutinėmis dienomis darbininkai stumdė praskydusios žemės krūvas, kur jau turėjo želti žolė.
Daugybė darbų buvo nepadaryta, todėl kitų metų pavasarį valdžia sumanė surengti bent fontano Lukiškių aikštėje atidarymą. Bet didelių iškilmių taip pat nebuvo.
Iki šiol Lukiškių aikštė pusiau skusta, pusiau lupta, dėl jos riejasi ir aukščiausi politikai, ir savivaldybės klerkai.
Ką čia Lukiškių aikštė, jeigu net lietaus nuotekų kolektoriaus T.Narbuto gatvėje atidarymo nebuvo. Neskambėjo muzika, neplazdeno balionai, nors tai pirmas tokio masto ir apimties inžinerinis projektas Lietuvoje, kuris turėtų padėti išvengti potvynių po liūčių judriose miesto gatvėse.
Gal iš tiesų tik turėtų, o automobiliai po kiekvienos liūties skęs kaip skendę? Nes tik palandžiojo R.Šimašius po įspūdingo skersmens vamzdžius, bet net savivaldybė apie tai viešai nieko nepaskelbė.
O kiek dviračių takų ir šaligatvių atidarymo iškilmių neįvyko, nors anksčiau R.Šimašius prie kiekvieno takelio mėgdavo pastovėti.
Kaip ir su Giedraičių gatve – negirdėti džiaugsmingų šūksnių, kad ji jau atverta visuomenei. Nes nėra kuo didžiuotis.
Elektros stulpai įrengti viduryje šaligatvio, didelės elektros skydinės spintos pastatytos tiesiai priešais žmonių langus, trinkelės ir dviračių takas vietomis nelygūs, nes paklojus naują dangą teko ją ardyti ir tiesti pamirštus elektros kabelius, o gatvės rekonstrukcija užtruko kone metais ilgiau, nei planuota. Gėda miesto galvai, ir tiek.
Tad gal iš tiesų Vilniuje atidarymas su fanfaromis yra objekto kokybės garantas? O jeigu tylomis pradeda veiklą, vadinasi, bus šnipštas?
