Taip pat neaiškūs įstatymai, leidžiantys kurti naujas „partijas“, nenumatant beveik jokio realaus patikrinimo mechanizmo, ar tokie dariniai nėra virtualūs, ar atitinka minimalius narių skaičiaus ir veiklos vykdymo reikalavimus.
Dar viena sena bėda – absurdiškai griežti įstatymai, baigiantys nususinti rinkimų agitaciją ir finansavimą.
Norėdami pasirodyti skaidresni už Romos popiežių, o iš tiesų – maksimaliai apriboti konkurentų ir naujų žaidėjų rinkimų rinkoje politikai baigia nužudyti rinkimų kampaniją kaip tokią.
Tas pat ir dėl vadinamųjų rinkimų diskusijų laidų, kurios galutinai virto tuščių ir padrikų monologų srautu, šiemet kartais priminusiu absurdo teatrą ir cirką vienu metu.
Žinoma, pandemija ir su ja susiję įvairūs ribojimai lėmė, kad šiemet rinkimų vajus buvo dar vangesnis nei anksčiau.
Taip, koronavirusas politikams maksimaliai apsunkino tokį rinkimų kampanijos veiksmą kaip tiesioginiai susitikimai su rinkėjais masinių renginių metu. Bet juk visos kitos agitavimo priemonės ar būdai iš esmės liko.
Negana to, susidaro įspūdis, kad bent jau paskutinėmis, lemiamomis, rinkimų kampanijos savaitėmis pandemija netgi nebuvo centrinė, svarbiausia diskusijų tiek specialiose laidose, tiek viešojoje erdvėje tema.
Nutylėjimų priežastis – pandemija nesmogė ekonomikai ir žmonių gerovei taip skaudžiai, kaip buvo nuogąstaujama karantino metu. Bent kol kas.
Apskritai sunku išskirti kokias nors temas ar problemas, kurios būtų aiškiai dominavusios per šią rinkimų kampaniją ar kandidatų į Seimą kalbose.
Panašu, kad daugeliui ar netgi daugumai rinkėjų pagrindinė pasirinkimo ašis bus paprasta – už ar prieš dabartinę valdžią bei konkrečius asmenis.
Aplink tai sukosi ir visa rinkimų kampanija.
Tuo metu ekonominės, mokesčių politikos receptai, pagrindinės reformos ir jų vykdymo metodai, vertybinės ir ideologinės diskusijos buvo dar tolesnėse rinkimų kampanijos paraštėse nei prieš ankstesnius rinkimus.
Šįkart bene pirmą kartą po daugelio metų taip pat nėra papildomos intrigos ir katalizatoriaus – specialiai rinkimams sukurto įsimintino valstybės „gelbėtojų“ projekto, kuris galėtų jeigu ne pelnyti pluoštą mandatų, tai bent tapti nauja nacionalinio masto politine kometa.
O kaip piliečių aktyvumą gali paveikti koronaviruso šmėkla?
Per išankstinį balsavimą savo balsus atidavė daugiau nei 7,3 proc., arba kone 180 tūkst., rinkėjų. Tai maždaug dvigubai daugiau nei prieš ketverius metus.
Daugelis džiugiai pranašauja, jog tai yra ženklas, kad rinkėjai ir šį sekmadienį gali būti daug aktyvesni negu 2016-aisiais. Bet kiti primena, kad išankstinis balsavimas šiemet vyko dvigubai ilgiau – ne dvi, o keturias dienas.
Neatmestina ir tai, jog balsuoti iš anksto nemažai žmonių plūstelėjo pastūmėti baimės, kad sekmadienį balsuoti apylinkėse bus pavojingiau.
Būtent ta baimė užsikrėsti gali paveikti dar daugiau gyventojų, kurie apskritai liks namuose prie televizorių. Arba darganotą dieną atėję ir pamatę eiles, kurios išsirikiuos lauke prie balsavimo vietų, apsisuks ir grįš namo.
Žodžiu, argumentų, leidžiančių prognozuoti, kad piliečiai per šiuos rinkimus gali būti maždaug taip pat, o gal net mažiau aktyvūs nei per praėjusius, irgi yra ne vienas.
Siekdamos išjudinti rinkėjus ir Vyriausioji rinkimų komisija, ir sostinės savivaldybė mėgino griebtis įvairiausių būdų. Tačiau pavyko toli gražu ne viskas.
Rinkimų prievaizdai skundėsi, kad neturi priemonių apie Seimo rinkimus specialiai informuoti tuos gyventojus, kurie dėl koronaviruso ar jo grėsmės yra izoliavęsi, nes tų duomenų esą nepateikia Nacionalinis visuomenės sveikatos centras.
Vyriausioji rinkimų komisija taip pat teisinosi, kad negali rinkėjams pasiųsti informacijos į jų mobiliuosius telefonus, nes Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas, kuris turi tokią galimybę, atsisako tai padaryti.
Ugniagesių, kuriems pritarė ir Vyriausybė, argumentai, regis, buvo svarūs – rinkimai nėra žemės drebėjimas ar tornadas.
Bet daugelis vilniečių grėsmingų pranešimų apie tokią ekstremalią situaciją kaip rinkimai vis dėlto sulaukė. Paaiškėjo, kad šias žinutes savo nuožiūra išsiuntinėjo tokią galimybę turinti sostinės savivaldybė.
Vilniaus valdžia taip pat nėrėsi iš kailio bandydama įpiršti dar vieną naujovę – balsavimą iš automobilio. Sostinės savivaldybė tai grindė rūpinimusi izoliacijoje turinčiais būti žmonėmis.
Tačiau labiau panašu, kad dėl šio triuko Vilniaus politikai vėl tikėjosi būti pastebėti pasaulio žiniasklaidoje.
Tiesa, Sveikatos apsaugos ministerija ir besiblaškiusi Vyriausioji rinkimų komisija tokį balsavimo būdą įvertino neigiamai, pareiškusios, kad tai ir pernelyg sudėtinga, ir beprasmiška.
Išties galima spėti, kad tokios atrakcijos neturėtų iš esmės paveikti nei tų, kurie dėl koronaviruso izoliavosi, nei visų rinkėjų pasiryžimo balsuoti, nei jų aktyvumo.
Juk tam, kad tiek piliečių motyvacija, tiek rinkimų kampanijos kokybė, tiek Seimo ir visos politikos lygis keistųsi į gerąją pusę, būtina nuosekliai ir kantriai spręsti įsisenėjusias mūsų demokratijos problemas, taip pat taisyti prieštaringus įstatymus.
Kitaip po ketverių metų gali tekti konstatuoti, kad padėtis – dar liūdnesnė.
