Berniukų ir jaunuolių choro „Ąžuoliukas“ iniciatyva profesoriui paruošta staigmena. Choristai muzikinį pasirodymą surengė prie V. Landsbergio namų, o šis jį turėjo stebėti pro langą.
Neplanuotų sveikinimo scenarijaus pokyčių sulaukė ir staigmeną organizavusieji choristai: profesorius pats nusprendė sudalyvauti jo gimtadienio proga surengtame koncerte ir išėjo į lauką padainuoti kartu su visais.
Ne, jis nepažeidė saviizioliacijos taisyklių, kadangi šiandien yra kaip tik keturioliktoji jo buvimo namuose diena, V. Landsbergiui buvo leista išeiti į lauką.
Nors V. Landsbergis gimtadienio dieną buvo labai pakiliai nusiteikęs, vis tik vienas jo prašymas buvo kiek netikėtas: nusivedęs jaunimą prie prieš aštuonerius metus sodinto ąžuoliuko, jis paprašė, kad jis būtų prižiūrėtas, kai paties profesoriaus jau nebebus.
Po linksmai sudainuotų „Ilgiausių metų“ eilučių profesorius sveikintojus pakvietė eiti kartu su juo ir pasakė, kad nori kai ką parodyti. Nusivedęs svečius prie ąžuoliuko sakė: „Žmonės man pasodino šitą ąžuolą, tai jums įpareigojimas: kai manęs jau nebus, prižiūrėkite, kad neateitų jokie tvarkytojai medžio kirsti. Susitariame?“ – su šypsena klausė jis susirinkusiųjų.
Profesorius tikino per dvi savaites saviizoliacijoej dirbęs nuotoliniu būdu, o šventinio vakaro planų atskleisti nenorėjo.
Gyvenimas – menui ir Lietuvai
V. Landsbergis gimė 1932 m. spalio 18 d. Kaune, architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio ir akių gydytojos Onos Jablonskytės-Landsbergienės šeimoje. Gimtajame mieste baigė vidurinę ir J. Gruodžio muzikos mokyklas. 1950 m. įstojo į Valstybinę konservatoriją Vilniuje, ją baigė 1955 m.
Politikas, meno, muzikos ir kultūros istorikas yra išleidęs per 100 knygų.
Dar studijuodamas 1952 m.“ V. Landsbergis ėmėsi pedagoginio darbo ir vertėsi juo iki 1990 m. Dėstė fortepijoną Vilniaus M. K. Čiurlionio muzikos mokykloje, Valstybinėje konservatorijoje, jos Klaipėdos fakultetuose, Vilniaus Pedagoginiame institute. 1969 m. apgynė disertaciją „M. K. Čiurlionio kompozitoriaus kūryba“. 1978 – 1990 m. – dirbo kaip Lietuvos Muzikos Akademijos profesorius, o 1994 m. apgynė habilituoto daktaro disertaciją.
1988 m. birželio 3 d. V. Landsbergis išrinktas į Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, o Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime spalio 22-23 d. – į jo Seimą bei Seimo Tarybą. Nuo 1988 m. lapkričio 25 d. iki 1990 m. balandžio 21 d. jis – Sąjūdžio Seimo Tarybos pirmininkas, o nuo 1991 m. gruodžio 15 d. – Sąjūdžio garbės pirmininkas. 1993 m. gegužės 1 d. įsteigiant Lietuvos konservatorių partiją – Tėvynės Sąjungą, išrinktas jos pirmininku. 1995, 1998 ir 2000 m. išrinktas juo pakartotinai ir ėjo šias pareigas iki 2003 m.
Nuopelnai įvertinti apdovanojimais
2004-2014 m. V. Landsbergis buvo Europos Parlamento narys. Jis buvo Europos Parlamento Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) grupės narys, šios grupės biuro narys, Užsienio reikalų komiteto bei Saugumo ir gynybos pakomitečio narys, Teisės reikalų komiteto pavaduojantis narys, Europos Parlamento Pietų Kaukazo delegacijos vicepirmininkas.
Už nuopelnus Lietuvai V. Landsbergis apdovanotas Vytauto Didžiojo I laipsnio ordinu (1998), Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Pasipriešinimo dalyvio žymeniu (1998), Vytauto Didžiojo ordinu su aukso grandine (2003). 2004 m. jam paskirta JAV Lietuvių fondo Dr. Antano Razmos vardo Visuomeninė premija (JAV). V. Landsbergis apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija (2011), Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi (2012), LTOK Olimpine žvaigžde. Profesorius yra garbės savanoris.
