Tiesa, pirmiausia už juos reikia padėkoti Krikščionių sąjungos lyderiui, buvusiam socialdemokratui, po to konservatoriui ir jau buvusiam Seimo nariui R.Dagiui.
Kaip žinia, jau po pirmojo turo savo ilgametę perėjūnišką karjerą politikos viršūnėse šis uolus katalikas baigia liūdnai – žadėjęs, jog „Krikščionių sąjunga ateina – liberalizmas išeina“, jis stebės Laisvės partijos ir Liberalų sąjūdžio puotą valdžioje iš tolimo politinio patvorio.
Dar liūdniau jam bus dėl to, jog tai būtent jis lėmė, jog yra taip, kaip yra. Na, o kas gi kitas? Juk jei jis nebūtų paklusęs G.Nausėdos ir šiojo įkalbėtų katalikų hierarchų spaudimui ir vis dėlto parėmęs Seime valdančiuosius, siekusius atmesti prezidento veto Seimo kartelės mažinimui nuo 5 iki 3 proc., jau po pirmojo rinkimų turo, nebūtų pritrūkę to vieno balso tą veto atmesti.
O jei jis būtų buvęs atmestas, tai jau po pirmojo šių rinkimų turo Seime būtų ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga, ir „socialdarbiečiai“. Tad konservatoriai gal ir būtų laimėję daugiausiai mandatų, bet valdžia, labai tikėtina, būtų likusi pas valstiečius.
Taigi, baigę privalomąją individualią padėką, meskime įdėmesnį žvilgsnį į visą dabarties peizažą bei ateities horizontą.
Po to, kai valstiečiai 2016 m. po antrojo rinkimų turo susišlavė tokią daugumą, kokios nė viena partija neturėjo du dešimtmečius, patys vieni surinkdami 56 mandatus, atrodė, kad po to jau nė viena kita partija nesugebės to pakartoti. Ypač – šiemet.
Ir nepakartojo. Tačiau rinkimus, kaip ir tikėtasi, laimėję konservatoriai nedaug – vos keliais balsais – atsiliko nuo šio rekordo, atsirevanšavę valstiečiams už pralaimėjimą prieš ketverius metus. Bet ir nepaisant to, jie savo valdomoje valdančiojoje koalicijoje bus lygiai taip pat dominuojanti jėga, kaip ir valstiečiai, visus praėjusius ketverius, viešpatavę ne tik Seimo daugumoje, bet ir visame Seime.
Tačiau valstiečių viešpatavimas, kaip matėme, nevirto kuo nors labiau apčiuopiamesniu nei nuolatiniai skandalai, rietenos ir kitoks šnipšto garas per švilpuką. Apskritai, tuštesnę realių darbų, reformų bei kitų žygių požiūriu ir pilnesnę oro gadinimo kadenciją, nei šioji, sunku ir prisiminti. Vienintelis realus ir didžiausias šios valdžios pasiekimas – tai, kad ji sugebėjo išlikti.
Ar konservatoriams nutiks kitaip?
Na, naujoje konservatorių ir abiejų rūšių liberalų koalicijoje jau dabar matyti daugiau potencialių įvairių sąrėmių židinių, nei jų buvo matyti gausiose valstiečių gretose 2016 m.
Jei konservatoriai neatiduos Seimo pirmininko kėdės Liberalų sąjūdžiui, o pasiliks sau, bus dvivaldystė tarp partijos vedlio G.Landsbergio Seime ir I.Šimonytės Vyriausybėje. Panaši, kaip tarp R.Karbauskio ir S.Skvernelio.
Žinoma, tokia katastrofa ir skilimu, kaip 1996-2000 m. kadencijoje, tai nevirs ir tuo net negresia, tačiau įtampos ir įvairių išcentrinių verpetų galimybė – garantuota.
Verpetai ir įtampos garantuoti ir pačių konservatorių viduje, kur jau seniai subrendęs ideologinis konfliktas tarp jaunesnės ir „liberalesnės“ partijos vadovybės bei vis dar valdžios išalkusio senimo.
Na, o jei Seimo pirmininko postas bus atiduotas Liberalų sąjūdžiui ir jo lyderei V.Čmilytei-Nielsen, tai suteiks daugiau drąsos ir raumens patiems „libsąjūdiečiams“, jau ir taip padrąsėjusiems po geresnio nei buvo galima manyti pasirodymo antrajame ture.
O ambicijų ir keršto konservatoriams jausmo iš šios partijos pusės – daugiau nei pakanka. Tarp šiųdviejų sąjungininkų-konkurentų bus sočiai įtampos ir kibirkščių net be jokių postų bei sostų.
Taip pat – ir tarp Liberalų sąjūdžio bei Laisvės partijos. Juk kas gi nekenčia vieni kitų labiau nei išsiskyrę vakarykščiai bendražygiai? Apie tai, kad ir šiame fronte vyks nuolatinis stumdymasis, jau signalizavo ir vieši Laisvės partijos vadovų pareiškimai, kad konservatoriai neturėtų atiduoti Seimo pirmininko posto – suprask, Liberalų sąjūdžiui – ir pasilikti jį sau.
Laisvės partijos bei konservatorių santykiai – taip pat atskira konfliktinė tema. Pirmiausia – laisvūnų su vadinamuoju konservatoriškuoju talibanu.
Tačiau ar visos šios ir kitos, dar gimsiančios papildomos takoskyros bei įtampos gali sugriauti visą valdžios rūmą? Dabar galima prognozuoti: veikiau ne. Konservatorių ir liberalų dauguma bei Vyriausybė turi panašius šansus pragyventi visus ketverius metus panašiai, kaip nueinančioji valstietiškoji.
Pirmiausia ir svarbiausia – valdžia yra geriausias vaistas nuo visų ideoliginių, vertybinių bei politinių nesutarimų. Ypač, kai buvimas būtent tokioje trijulėje yra vienintelė galimybė visiems jos nariams toje valdžioje išlikti.
Be to, kaip ir šios kadencijos Seime, taip ir naujajame, opozicija bus taip pat silpna ir pakrikusi. Tiek nukraujavę valstiečiai, tiek taip ir iš tiesų neatsigavę socialdemokratai, tiek abi šias partijas gerokai apėdusi Darbo partija – žymiai silpnesnis triumviratas, nei triummoteratas dešinėje.
Be to, ūkanotos ir kiekvienos iš šių organizacijų ateities perspektyvos.
Įsivaizduokime, kad valstiečius ir politiką apskritai vis dėlto palieka S.Skvernelis. Arba R.Karbauskis. Arba abu kartu. Akivaizdu, kad jų laukia bene dar greitesnė politinė mirtis, kaip ir Darbo partijos be V.Uspaskicho. Jokių tikrų pamainų ir apskritai jokių vidinių tikro atsinaujinimo link buvusios šlovės ir įtakos galimybių šis vienkartinis 2016 m. rinkimų projektas juk neturi – net ir su tais pačiais R.Karbauskiu ir S.Skverneliu priešakyje.
Socialdemokratai – kol kas apskritai tikroje aklavietėje. Kas gali pakeisti taip ir nepatempusį G.Palucką? Tiesa, jis ir nesitraukia. Bet kaip jie apskritai galėtų atgauti į valstiečių ir V.Uspaskicho šalis pakrikusius rinkėjus?
Tačiau, kaip matyti, konservatoriškoji dauguma gali būti panašiai, o gal net ir daugiau nestabili kaip valstietiškoji ir negriūti tik dėl to, jog nėra, kas perimtų valdžią. Be to, nors ir aritmetiškai dešinieji kol kas lyg ir turi Seimo daugumą, tačiau toji dauguma greitai gali virsti ir nežymia, bet aritmetine mažuma. Kaip ir dabartinė dauguma, kuriai jau seniai nuolatos trūksta ne vieno šulo iki 71.
Tuomet visais svarbiais klausimais laukia nuolatinis turgus ir prekyba pirmiausia su Darbo partija ir ten visą laiką kainyną iškėlusiu A.Guoga, po to – su socialdemokratais. O, galiausiai, ir su tais pačiais valstiečiais. Dar vienas balsų šaltinis – pavieniai, individualūs „mišrūnai“, kurių dauguma labiau bus linkusi nerti į kairę, opozicijos pusėn.
Ir pabaigai – struktūriškai panašias konservatorių ir valstiečių daugumas vis dėlto skirs vienas ir, galbūt, lemiamą įtaką galintis turėti dalykas – padėtis šalyje. Jei Naisių gandrai sutūpė į kylančios ekonomikos ir apskritai gana stabilios padėties vežimą, tai dešiniųjų valdžiai tenka antrą kvėpavimą dar tik įgaunanti pandemija, rekordinė biudžeto skola ir nuolydis apskritai.
Bet kokiu atveju, vien jau valdžios pasikeitimas yra gerai. Vien todėl, kad šioji taip tikėjosi ir planavo būti nepakeista, kad tik tam iš tiesų ir dėjo pagrindines pastangas, dairydamasi, pavyzdžiui, į kaimyninę Lenkiją.
Bet nepavyko – „profesionalai“ pasirodė esantys tik mėgėjai, nesugebantys išnaudoti tokios didžiulės įtakos, kurią jiems prieš ketverius metus davė rinkėjai.
