Šiemet lietuviai šventes pasitiko karantine, tad bendra situacija ypač kelia nerimą pagalbą smurto artimoje aplinkoje aukoms teikiantiems specialistams.
Apie tai naujienų portalas lrytas.lt kalbėjosi su Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacijos, kuri vienija šešiolika Lietuvoje veikiančių Specializuotos kompleksinės pagalbos centrų, vadove Jurgita Cinskiene.
– Kokias šių dienų tendencijas matote kalbant apie smurtą prie moteris ir jo pasireiškimą?
– Turiu pasakyti, kad tendencijos nesikeičia dešimtmečiais, kaip buvo, taip ir tebėra – didžioji nukentėjusiųjų dalis yra moterys. Jos sudaro kiek daugiau nei 80 proc. smurto aukų. Žinoma, šie skaičiai kartais svyruoja, bet labai didelių pokyčių nėra.
Kaip buvo, taip ir tebėra, kad didžioji dalis smurtautojų yra vyrai. Verta pastebėti, kad kai kalbame apie nukentėjusias moteris ar nukentėjusius vyrus, tai abiem atvejais smurtautojai yra vyrai. Tai reiškia, kad prieš moteris smurtauja buvę arba esame partneriai arba sutuoktiniai, o prieš vyrus dažniausiai smurtauja tėvai prieš savo sūnus arba suaugę vaikai prieš savo senyvo amžiaus tėvus.
– Per pastaruosius keletą metų pradėta taikyti nemažai įvairių priemonių, turinčių padėti sumažinti smurto atvejų skaičius, ar pastebite teigiamų pokyčių?
– Iki šiol mes fiksuojame tik fizinį smurtą. Lyginant statistiką, kiek pranešimų dėl smurto sulaukia Bendrasis pagalbos centras (BPC) ir kiek žmonių kreipiasi į Specializuotos kompleksinės pagalbos centrus, pamatytume, kad į pastaruosius patenka tik tiek, kiek būna pradėta ikiteisminių tyrimų, neskaitant atvejų, kai žmonės kreipiasi asmeniškai.
Skirtumas yra didelis. Tik kas penktu atveju pradedamas ikiteisminis tyrimas. Bet, kaip minėjau, tik labai retais atvejais ikiteisminiai tyrimai pradedami dėl psichologinio smurto.
Patys policijos pareigūnai, kalbėdami apie savo turimą statistiką, sako, kad tik 10 proc. pranešimų, kuriuos gauna BPC, yra melagingi arba nepasitvirtinantys. Tada pagalvokime apie tai, kad, geriausiu atveju, ikiteisminiai tyrimai pradedami tik dvidešimčia procentų įvykių, vadinasi, apie 70 proc. atvejų žmonės šaukiasi pagalbos ir jos nesulaukia.
Kadangi ikiteiminiai tyrimai nepradedami, tai netaikomos ir laikinosios apsaugos priemonės. Aukos nesulaukia ir specializuotos kompleksinės pagalbos, nes jų pranešimas į tokį centrą nenukeliauja.
Tiesą sakant, jei rimto fizinio sužalojimo nėra, tai žmogus nelabai skatinamas ir tos pagalbos ieškoti. Taip ir liekama be nieko – iki kito karto, kai bus pakankamai įrodymų, kad smurtas patiriamas. Labai reikėtų, kad įstatymo projekte išlikto apsaugos nuo smurto orderio institutas. Tokiu atveju apsaugos galėtų tikėtis ir tie žmonės, kurie pagal dabartinę teisinę bazę neturi pakankamai įrodymų, kad prieš juos tikrai buvo naudojamas smurtas.
Kalbant apie šiandien veikiančią sistemą, atrodytų, kad turime galimybių žmogui apsaugoti ir jam padėti, bet jų toli gražu nepakanka. Juo labiau, kad ir naujoji Vyriausybė į savo programą smurtą įtraukė tik iš dalies ir įrašė jį vienu sakiniu prie lygių galimybių ir kalbant vaikus, bet juk didžioji dalis aukų yra suaugusios moterys, nuo 30 iki 50 metų amžiaus. Vadinasi didžioji nukentėjusių dalis yra viena visuomenės grupė, o priemonės taikomos – visai kitai. Tai labai apmaudu, valstybės prioritetai dėliojami ne ta kryptimi.
Rodikliai kelia nerimą: karantino metu penktadaliu padidėjo smurtas artimoje aplinkoje
– Šiandien jau visiems aišku, kas yra fizinis smurtas, bet juk ir psichologinis smurtas gali turėti tokių pačių ar net skaudesnių pasekmių. Ar šių dienų visuomenėje smurtas nėra linkęs modernėti, kai smurtautojas žino, kur yra ribos ir jų neperžengia, bet toliau sėkmingai terorizuoja auką įvairiais būdais mėnesių mėnesiais?
– Be abejo. Kai moterys į mūsų centrus kreipiasi pagalbos, tai labai dažnai papasakoja apie tokias situacijas, kai partneris ar sutuoktinis naudoja tam tikrą psichologinį smurtą ir atviru tekstu pasako, kad žino, kur yra riba iki kurios galima atlikti tam tikrus veiksmus (grasinti, persekioti, sukurti įvairius apribojimus žmogaus gyvenime) nesuduodamas nei vieno smūgio, niekaip nesužalodamas. Smurtautojai žino, kada smurtas jau užtraukia baudžiamąją atsakomybę, bet yra būdų, kurie pasitelkiami norint žmogų išvaryti iš proto ir nesulaukti jokios bausmės.
Kalbant apie fizinį, seksualinį, ekonominį ar kitokį smurtą – psichologinis smurtas visada egzistuoja greta. Tai yra viena iš sunkiausiai įrodomų smurto rūšių, nes akivaizdžių ir neginčijamų įrodymų jis nepalieka. Tik pavieniais atvejais pavyksta užfiksuoti tokio smurto momentus.
– Ar galima teigti, kad smurto pobūdis priklauso nuo socialinio statuso ir fizinis smurtas būdingesnis provincijos regionuose, mažesnių pajamų šeimose, o psichologinis, emocinis, finansinis smurtas dažniau pasitaiko tarp labiau išsilavinusių ir geresnes pajamas turinčių žmonių?
– Taip skirstyti būtų galima tik po rimto kokybinio tyrimo, bet tokias prielaidas daryti gal ir galima. Psichologinis smurtas paprastai būna įžanga į žiauresnes, labiau apčiuopiamas smurto formas. Negalėčiau sakyti, kad materialiai ar socialiai labiau apsirūpinusiuose sluoksniuose nepasitaiko fizinio smurto, jo tikrai pasitaiko. Retais atvejais smurtas iš karto prasideda nuo kokių nors ypač žiaurių veiksmų – visada būna priešistorė, kurią sudaro galios ir kontrolės mechanizmų ratas. Jis sukdamasis vis labiau žmogų izoliuoja nuo bet kokių išorinių ryšių ar galimybės gauti pagalbą ir, jei tam laiku nėra užkertamas kelias, galiausiai pavirsta fiziniu smurtu.
Galios ir kontrolės būdų yra pačių įvairiausių: pradedant nuo kontaktų ribojimo su draugais, kolegomis, artimaisiais, tėvų, brolių, seserų ar kitų giminaičių šeimomis. Būna subtilių draudimų dirbti, mokytis, lavintis, sakant, kad šeimoje gali dirbti ir vienas narys, visko užteks, o moteris turėtų rūpintis namais, skirti dėmesio vaikams.
Galiausiai žmogus net nepajunta, kaip lieka izoliuotas. Nebelieka artimų ryšių su šeima, susidaro rimta pertrauka profesinėje veikloje ir darosi vis sudėtingiau. Vaikai užauga, tampa savarankiški ir poreikio jai rūpintis nebelieka, bet moteris vis dar likusi namuose. Galiausiai žmogus ir patiki, kad viskas taip ir turi būti: kai kitos nuomonės negirdi, kitokio patvirtinimo negauni, tai nejučia patiki, kad viskas čia normalu. Šie procesai yra gana subtilūs ir su laiku tai gali peraugti į fizinį smurtą.
Nuo smurto artimoje aplinkoje kenčia 80 proc. moterų ir 20 proc. vyrų
– Ar mūsų visuomenės mąstymas keičiasi: triukšmas kaimyno bute jau jaudina leituvius, ar tai vis dar paties kaimyno reikalas?
– Po truputį netolerancija smurtui didėja. Nors tyrimai rodo, kad apie dešimtadalis visuomenės narių vis dar linkę vienos ar kitos rūšies smurtą tam tikromis aplinkybėmis pateisinti, bet beveik 90 apklaustųjų sako, kad jokios rūšies smurtas nėra pateisinamas bet kokiomis aplinkybėmis. Tad galime kalbėti apie tam tikrą pažangą.
Vadinasi, visuomenės švietimas ir įvairios smurto netolerancijai skirtos informacinės kampanijos duoda teigiamą efektą. Labai svarbu, kad viskas vyktų nuosekliai, o ne priešokiais vienkartinėmis akcijomis. Norint pakeisti žmonių mąstymą yra ilgas, sudėtingas ir sistemingas darbas, kuris neturi būti dirbamas fragmentiškai. Negalima surengti kokią vieną akciją per metus ir laukti stebuklo, taip nebūna ir visuomenės nuostatos taip lengvai nesikeičia.
– Šiemet mūsų visų gyvenimas labai pasikeitęs: nemažai laiko praleidome ir praleisime karantine, o dar artėja ir didžiausios metų šventės. Ar buvimas namuose ir kontaktų ribojimas sudaro sąlygas smurto pasireiškimą?
– Taip, tai skatina smurto dažnesnį pasireiškimą ir tas smurtas yra žiauresnis. Po pavasarinio karantino buvo aiškiai įvardyta, kad per tą laikotarpį per smurtą artimoje aplinkoje buvo nužudyta daugiau žmonių nei per visus 2019 metus. Pats karantinas nėra smurto priežastis savaime, yra kitos sąlygos, kurios lemia dažnesnį smurto pasireiškimą: žmonės ilgą laiką būna izoliuotoje erdvėje ir nėra galimybės vieniems pasitraukti nuo kitų.
Be to, grįžo į tėvynę užsienyje dirbantys lietuviai. Jei gyvendami atskirai žmonės dar kažkaip išlaviruodavo santykiuose, tai, kai esi izoliacijoje, tiesiog nėra ką daryti ir viskas tampa kiek aštriau. Šių metų balandį net 24 proc. išaugo pranešimų apie smurtą statistika.
Susiję straipsniai
– Net ir tuomet, kai Lietuva apie jokį karantiną net nebuvo girdėjusi, didžiausių metų švenčių laikotarpis sutapdavo su itin žiaurių nusikaltimų (žmogžudysčių) prieš moteris įvykdymu. Ar didžiųjų metų švenčių sutapimas su karantino laikotarpiu nėra gana pragaištingas derinys?
Tas laikotarpis mums kelia didelį nerimą. Visi puikiai suvokiame, ko galime tikėtis, nors labai norėtųsi, kad ši nuojauta visai nepasitvirtintų. Tai nieko gero nežadantis derinys. Žinoma, gali tik laukti ir tikėtis geriausio, bet kartu turime ir ruoštis tam, kas iš tiesų gali vykti.
Jau po pirmojo karantino juk buvo kalbėta, kad laukiama antrosios pandemijos bangos. Jei tuo metu Specializuotos pagalbos centrai sakė, kad privalome šiam laikotarpiui ruoštis ir galvoti apie kuo įvairesnius pagalbos būdus. Dabar jau galime pasiūlyti du naujus pagalbos būdus: tai tiesioginis pokalbis internetu, vadinamasis „live chat“ ir telefono linija, kurioje budi konsultantai ir teikia emocinę, psichologinę, teisinę pagalbą.
Iš pradžių nerimavome, kad nuotolinės pagalbos teikimo būdai nepasiteisins ir žmonės tokiu būdu gauti pagalbos, bet jie ją priima ir naudojasi. Smurtą patyrę asmenys gali kreiptis pagalbos numeriu 8 700 55516 (linija veikia nuo pirmadienio iki ketvirtadienio, nuo 13 val. iki 16 val.), taip pat galima kreiptis internetu tiesioginiam pokalbiui, į kurį prisijungti galima apsilankius svetainėje www.spaecializuotospagalboscentras.lt (jie veikia nuo pirmadienio iki penktadienio, nuo 9 val. iki 17 val.)