Žmonės suglumę dairosi – kodėl visiems būtina klausytis to nemalonaus atsakiklio balso: „Skambinkite kitą dieną“.
Privažiavus autobusui iki Kalvarijų turgaus, pagaliau tam dzūkui pavyksta „prisibelst elektrikams“.
„Adresas – Alytaus apskritis, Varėnos rajonas, Bartelių kaimas. Kectvirta para nėr alektros. Darykit kų nors, ba žmonės neturi nei vandenio, nei telefonai neveikia, nei kų. Jei nieko nemožna padaryc, tadu atvežkit kokį generatorių arba nor žvakių. Būkit geri“, – net širdį suspaudė besiklausant to žmogaus skundo.
Išlipo jis prie Kalvarijų turgaus ir nuėjo, galvą nuleidęs su sunkia kuprine ant pečių. Matyt, turguj žvakių ieškos.
Pamaniau, kad reikia tam dzūkeliui „pamačyt“. Grįžusi namo sėdau prie kompiuterio ir bandžiau aiškintis, kodėl gi 21-ojo amžiaus Lietuvoje neįmanoma per keturias paras sutvarkyti nutrūkusių dėl gausaus sniego elektros laidų. Juk žiema ne pirmą kartą atėjo.
Varėnos rajono meras Algis Kašėta neatsiliepė. Pavyko susisiekti su jo patarėju Jonu Kleponiu. Apie tai, kad Barteliai iki šiol gyvena be elektros jis nežinojo. Žadėjo skambint į jų seniūniją ir aiškintis. Skundėsi, kad visame rajone daugybė vietovių gyvena tik prie žvakių šviesos.
„Skambinau vakar į ESO gal penkis kartus. Arba niekas neatsiliepia, arba tik rėkia, kad viską žino ir viską daro, ką reikia“, – skundėsi J.Kleponis.
„Žinom, žinom. Stengiamės kuo greičiau taisyti gedimus. Neturime tiek pajėgumų, mūsų brigados jau važiuoja ir iš Žemaitijos, kur sniego iškrito mažiau. Elektros laidai tokią smarkią pūgą atlaikė, bet ant jų nukritę medžiai pridarė daug problemų. Ypač daug avarijų – Varėnos rajone ir kitur, kur iškrito daug sniego“, – kalbėdamas su lrytas.lt bėrė žodžius ESO atstovas spaudai Paulius Kalmantas.
Iki ketvirtadienio pavakarės tik tiek tegalėjau padėti tam dzūkui iš Bartelių. Turėčiau visureigį, sėsčiau ir nuvežčiau bent jau žvakių. O kaip Bartelių žmonės, ištikus sveikatos problemoms, prisišauks medikų pagalbos? O jei, neduok Dieve, nuo žvakių ar balanų užsidegtų namai?
„Blogai, labai blogai“, – rypavo Varėnos rajono mero patarėja. Panašiai jam atitarė ir ESO atstovas.
Dar paskambinau draugams, turintiems netoli Varėnos sodybą ir įstrigusiems ten dėl nepravažiuojamų kelių.
„Sėdim ir be elektros, bet valgyt turim. Iš šaldytuvo viską išėmėm ir sudėjom į pusnis. Nieko, dar kokias tris-keturias dienas išgyvensim. Gėrimės nuostabiu peizažu, kūrenam židinį ir žvakių dar turim, o labiausiai džiaugiamės, kad pernai nenugriovėm lauko tualeto. Ką dabar darytumėm“? – linksmai baigėme pokalbį apie Europos Sąjungos šalies narės Lietuvos nūdienos kasdienybę.
Ir vis dėlto dar pagalvojau – o ką gi šiuo metu daro žmonės, kurie išsigando valdžios grūmojimų ir jau nugriovė lauko „būdeles“?
