Jei metų metus Baltarusijos visuomenė ir Vakarai, beje, žaisdami su A.Lukašenka, neįveikia diktatoriaus, sanatorijos „Belorus“ Druskininkuose darbuotojai dėl to nekalti.
Sanatorija negamina granatų ar šovinių „Kalašnikov“, ten gydomi žmonės, neįgalieji, dirbamas kilnus ir visiems reikalingas darbas. Dėl politikų nesugebėjimo pakeisti režimą Baltarusijoje šimtai žmonių išmetami į gatvę, šiuolaikinėmis aplinkybėmis tai reiškia – su „terbomis“.
Kaip apžvalgininkas, pilietis ir Kovo 11-osios Akto signataras kreipiuosi į Lietuvos prezidentą G.Nausėdą: prezidente, atkreipkite į tai dėmesį ir imkitės veiksmų išgelbėti žmonės nuo gresiančio skurdo.
Kodėl kreipiuosi į prezidentą? Todėl, kad Vyriausybės nuomonę išsakė ekonomikos ir inovacijų ministrė A.Armonaitė – galimi nuostoliai pateisinami siekiant reikšmingo tikslo padėti Baltarusijos demokratijai kovojant su režimu. Sutinku – padėti reikia, bet ne savos šalies gyventojų sąskaita.
Žinau trumpą galimą Vyriausybės atsakymą – tai ne Lietuvos, o ES sankcijos. Pasipriešinkite. O jei bijote, suraskite kitokių pagalbos būdų. Juk Vokietija tiesia ir užbaigs „Nord Stream-2“ todėl, kad jai prioritetas – savo valstybės interesai ir jos žmonės. Vokietijos užsienio reikalų ministras tai dar kartą priminė reaguodamas į judesius Europos Parlamente susieti A.Navalną ir Vokietijos pramonei reikalingų dujų tekėjimą.
Yra dar viena svarbi aplinkybė. Išlaikyti veikiančią sanatoriją „Belorus“ būtų rimta strateginė investicija į ateities Lietuvos ir Baltarusijos santykius. Nusibodo kartoti: A.Lukašenkos era – jau praeitis. Iš abiejų sienos pusių žmonės padėkos.
Remdamas protestuotojus neieškau kokios nors asmeninės politinės naudos. Niekur nepretenduoju. Pandemijos pūgoje sėdžiu „ūkio burbule“, sodyboje, džiaugiuosi, kad kol kas neilgam pradingsta elektra, o su ja ir didelė dalis žinių. Gerai dar, kad veikia radijas. Kartais ir pats dalyvauju kokioje nors diskusijoje.
Beje, nepaisant viską užgožiančios viruso temos, pasigirsta įdomiai parengtų temų. Surandama ir naujų, negirdėtų pašnekovų, nes politikai – tai taikau ir sau – jau seniai gerokai pabodę. Nepaisant savo įkyrėjimo, vis dėlto į vieną diskusiją noriu reaguoti.
Buvo svarstoma, gerai ar blogai, kad nebuvo įsileistas žinomas dainininkas, Rusijos estrados žvaigždė F.Kirkorovas? Kodėl? Meilė V.Putinui, giria Krymo anšliusą. Dainininkų iš Rusijos neįsileidimas dėl jų pažiūrų – nenaujas dalykas.
Kodėl? Todėl, kad neįsileidimas dėl ideologinių priežasčių yra sovietizmas, tik dabar – atvirkščias sovietizmas. Sovietai neįsileido iš už geležinės uždangos nieko, kas tik padvelkdavo, kaip tuomet būdavo sakoma, „mums nepriimtinomis pažiūromis“. Kas tas „mums“, turėjo būti savaime suprantama – tai visi anų laikų „mes“, sovietų liaudis, gyvenanti pagal komunizmo statytojų kodeksą.
Žodį „mums“ išgirdau ir radijo diskusijos laidoje. Kalbėjo jaunas žmogus (bendrinė giminė). Kadangi diskusija be kitų nuomonių yra choras, o ne diskusija, buvo pacituota jauno klausytojo žinutė, kurioje apgailestaujama, jog koncertas neįvyko, o F.Kirkorovas esąs daug aukštesnio už lietuvišką estradą lygio menininkas. Daugiau „kitokių nuomonių“ nebeišgirdau.
Vienas pašnekovų aiškino, kuo tokie dainininkai kaip F.Kirkorovas, atsidūrę Lietuvos scenoje, esą pavojingi. Pasirodo, viskas paprasta: per pauzes tarp dainų atlikėjas gali įterpti frazių, kurios „mums politiškai nepriimtinos“.
Tačiau būtent taip sovietmečiu ir būdavo argumentuojama – dainos dainomis, o tarp jų velniai žino kas ant dainininko liežuvio gali nutūpti. O klausytojas gali būti dar politiškai „nesubrendęs“ asmuo, nesugebantis atskirti pelų nuo grūdų, ims ir patikės atlikėjo žodžiais.
Tegu tas dainininkas dainuoja savo „kapitalistinėse džiunglėse“ (dabar – putiniškoje Rusijoje), netvirkina „jauno sovietinio žmogaus“ (dabar – dar nesupratusio, kas yra Rusijos propagandiniai žabangai).
Bet klausydamas pokalbio pajutau, kad aiškinantys, kaip teisinga yra neįsileisti „propagandinių“ artistų, patys nelabai tiki tuo, ką sako. Taip buvo ir sovietmečiu.
Dabar įsivaizduokime, kad O.Stone’as užsimano aplankyti Lietuvą. Įsileistume? Šimtu procentų – taip. Ir net prezidentas panorėtų su pasaulio garsenybe, nepaisant pastarojo prielankumo V.Putinui, susitikti. Ką tada pasakytų barjerų statytojai kai kuriems menininkams iš Rusijos?
Tad patarčiau vengti ideologinių kriterijų tiek kultūroje, tiek ekonomikoje.
Kultūroje gali atsidurti kvailio vietoje, o ekonomikoje net padaryti žalą savo gyventojams, kaip atsitiko su sanatorijos darbuotojais.
