Kadangi 40 metų gyvenau SSRS, nenoriu sakyti, ką man tai primena. J.Borrellis neskaito lietuviškai, nors žino, kuo lietuviai skiriasi nuo latvių, o estai yra iš skirtingos kalbinės grupės, bet kas nors tikriausiai perdavė Seimo nario Ž.Pavilionio siūlymą J.Borrelliui už vizitą į Maskvą atsiprašyti, susigėsti, kad nepaklausė Baltijos sesių ten nevykti. Gal J.Borrellis sužinojo ir apie europarlamentarės R.Juknevičienės paraginimą jam pagalvoti, ar nevertėtų atsistatydinti.
Žinomo eilėraščio žodžiais norisi paklausti: iš kur mergaitei tiek drąsos? Žinoma, ji ne viena su tokia griežta ištarme. Gal net pirmiau už R.Juknevičienę pasipiktino EP narys iš Estijos. Vėliau sužinosime ir daugiau pavardžių.
Bet kodėl toks sujudimas prieš J.Borrellį? Tikrai ne dėl vizito detalių ir menko reagavimo į trijų ES valstybių diplomatų išsiuntimą iš Rusijos ar pagyrų Rusijos mokslininkams dėl vakcinos „Sputnik“.
Vizitas vyko standartiškai, laikantis diplomatinio protokolo ir kalbėjimo stiliaus, o J.Borrellis, neturėdamas rankose oficialaus diplomatų išsiuntimo paaiškinimo, teisingai elgėsi šio įvykio nekomentuodamas. Tai jis padarė sugrįžęs į Briuselį. Akivaizdu, kad kilusio nepasitenkinimo ES diplomatijos vadovu priežastis yra kita, o Lietuva – tik to kitokio žaidimo dalyvė.
J.Borrellį prisimenu iš to laiko, kai teko būti ambasadoriumi Ispanijoje. Būdamas aukšto lygio politinėse pozicijose tiek Ispanijoje, tiek už jos ribų jis dažnai susitikdavo su kitų šalių diplomatais. Eruditas ir išmintingas žmogus. Europos Sąjungos patriotas. Daug ir įdomiai kalbėdavo apie ES ateitį, jos vidines reformas, santykius su kitomis valstybėmis. Man atrodė, kad jis labiau europocentristas nei euroatlantistas.
Tuo metu apie Kiniją buvo kalbama daug mažiau negu dabar, bet J.Borrellis primindavo, kad Europa su šia šalimi dar susidurs. Kai jis tapo ES diplomatijos vadovu, pagalvojau, kad tai pats geriausias pasirinkimas, daug geresnis, nei buvo anksčiau.
Nežinau, kokios dabartinės J.Borrellio pažiūros, tačiau iš atskirų fragmentinių pareiškimų sprendžiu, kad europocentristinė pozicija stiprėja, o JAV ir Kinijos atžvilgiu – atsargi. Kiek suprantu, jis nenorėtų, kad Rusija slinktų į Kinijos pusę ir juo labiau kad ES ją ten stumtų. Tai labai sudėtinga ir Lietuvoje faktiškai neliečiama tema.
Savaime suprantama, kaip ir kiekvienoje biurokratinėje struktūroje, o ES ji gana didelė ir šakota, vyksta vadinamieji sostų karai ir pokiliminiai žaidimai.
Kas lemia sprendimus, kas su kuo grumiasi, kokios stovyklos ir kur link judama? Iš įvairaus lygio Lietuvos atstovų ES faktiškai nieko sužinoti neįmanoma. Juo labiau iš Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto. Tuščia vieta, nebent kas nors apžvalgas rašantis šį tą pasako.
Esu įsitikinęs, kad šiuo metu J.Borrellis ir yra įvairių politinių žaidimų, kuriuose pradeda aktyviai dalyvauti ir Lietuvos atstovai, lauke. Jaučiu, kad jį norima pakeisti griežtesnės euroatlantinės krypties politiku.
Nemanau, kad pasiseks. J.Borrellis – stiprus ir įtakingas politikas, o atlaikęs nepasitenkinimo bangą ilgam įsimins Lietuvos pasiūlymus jo ateities atžvilgiu. O jei ir nepavyktų išsilaikyti poste, dar ilgiau nepamirš. Bet kuriuo atveju ES struktūroje Lietuva jau turi įtakingą asmenį, į mūsų valstybę žiūrintį šiek tiek prisimerkus.
Ne mažiau įdomu, kas vyko per jo vizitą Maskvoje. Trijų ES valstybių diplomatų išvarymas buvo skubiai (labai iš anksto to nebuvo galima padaryti) priderintas prie J.Borrellio lankymosi strateginėje konkurentėje.
Keista, nes išvarymo akcija V.Putinui visiškai nenaudinga, nes jis pats ne taip seniai, matyt, turėdamas omenyje ir J.Borrellio vizitą, Davose ištiesė draugystės ranką Europos Sąjungai. O juk galėjo akciją perkelti ir po vizito.
Propagandininkai, beje, kartais jau pakritikuojantys Kremlių dėl ne visada adekvačios, tai yra per švelnios pozicijos Vakarų atžvilgiu, krykštavo iš laimės valdžiai parodžius charakterį.
Apžvalgininkams neuždrausta kurti sąmokslo teorijų, todėl neatmetu, kad Kremliuje, kaip ir visame pasaulyje, labai išplėtota užkulisinės politikos kultūra.
Sparčiai artėja rinkimai į Dūmą. Būtent rinkimai rudenį ir yra pagrindinis „A.Navalno akcijos“ tikslas.
Politiniai vanagai, aršesni nei M.Gorbačiovo laikais, bet jau ne komunistai, reikalauja ir kietesnės V.Putino rankos (atvirai jo pavardės neminėdami), ir kietesnės valstybės linijos.
„A.Navalno akcija“ nėra už demokratiją, nes jis ir pats toks nėra, bet greičiau už anarchiją, kad prieš rinkimus eilinis pilietis visiškai nebesusigaudytų, kas yra kas.
Kaip rašantis politikos klausimais ir norintis suprasti, kas objektyviai vyksta po kilimu daugelio valstybių valdžioje, manau, kad V.Putinas padarė nuolaidą kietajai linijai, nors draugiškas, be šešėlių, išsiskyrimas su J.Borrelliu jam išties būtų daug kartų naudingesnis.
Spėju, kad politinių vanagų sparnas formuojasi ir ES struktūrose. Kas atsitinka, kai vanagai susikimba, gerai žino ornitologai.
