Dar antradienį prezidento Gitano Nausėdos vyriausioji patarėja Asta Skaisgirytė teigė, kad ant stalo taip ir nebuvo padėta argumentų, kodėl reikėtų iš prezidento perimti atstovavimo EVT monopolį. Visgi panašu, kad konservatoriai jau turi paruoštą analizę, kurios argumentus ir siūloma panaudoti diskusijose, kurios vestų prie to, kad ilgainiui Lietuvai EVT imtų atstovauti Vyriausybės vadovas.
Eltai pavyko gauti konservatorių frakcijai Seime paruoštą pažymą, kurioje sudėlioti argumentai, kodėl būtina kelti tolesnio Lietuvos atstovavimo EVT klausimą.
Pažymoje tvirtinama, kad prezidentas ne tik nepagrįstai yra tapęs Lietuvos atstovu EVT, tačiau akcentuojamos ir neigiamos pasekmės, kurias, pasak analizės autorių, kelia nepartinio prezidento važinėjimas į EVT. Bandoma pagrįsti teiginį, kad Lietuvos įtaka dėl dabartinio atstovavimo EVT modelio Europos Sąjungoje tik silpnės, o kadencijas baigę šalies prezidentai ir toliau neturės vilčių užimti aukščiausius postus Bendrijoje.
Pažymą parengusių autorių teigimu, būtent dėl nepartiškumo Lietuvai EVT atstovavusi prezidentė Dalia Grybauskaitė negalėjo tikėtis būti paskirta į aukščiausias pareigas ES.
Vidiniam frakcijos vartojimui skirtame dokumente nėra įvardinamos analizę parengusių autorių pavardės. Jie dokumente nuasmeninti ir įvardinti tiesiog Europos Liaudies partijos, kuriai priklauso TS-LKD, analitikais ir ES reikalų specialistais.
Mano, kad ES reikalai nepriklauso prezidento prerogatyvai
Konservatoriams pažymą rengusių autorių nuomone, esamas G. Nausėdos dalyvavimas EVT grindžiamas neteisingai parinktu argumentu, kad pagal Lietuvos Konstituciją būtent prezidentas užsienio politikoje atstovauja valstybei.
Jų teigimu, prezidento vaidmuo atstovaujant šaliai EVT yra ginčytinas, mat Lietuvos santykiai su ES yra specifiniai. Galima sakyti, kad autoriai vadovaujasi daugiau akademinėje literatūroje aptariama „ES prigimties“ problema. Esą Europos Sąjunga, nors ir nėra valstybė, kartu nėra ir tipinė tarptautinė organizacija. Todėl ir ES narių santykis su ES struktūromis nėra tipinis, pavyzdžiui, analogiškas santykiams su kita valstybe ar kokia nors kita organizacija.
Analizės autoriai tarsi suponuoja mintį, kad viršnacionalines struktūras turinti ir nacionalinio suvereniteto ribas peržengianti Europos Sąjunga, kaip subjektas Lietuvos atžvilgiu, „iššoka“ iš tarptautinių santykių orbitos ir atitinkamai iškrinta iš Prezidentūros prerogatyvų lauko.
„ES ir Lietuvos santykiai nėra klasikiniai tarptautiniai santykiai, būdingi santykiams tarp klasikinės tarptautinės organizacijos ir jos narės, arba tarp klasikinės tarptautinės organizacijos narių“, – rašoma dokumente.
„Klasikinėse tarptautinėse organizacijose dėl tarptautinių sutarčių ir įgyvendinimo sprendimų derybose dalyvauja šių organizacijų šalių narių atstovai. Priešingai, Europos Sąjungoje, be tarpvalstybinio pobūdžio (būdingo EVT ir ES Tarybos veiklai), taikomas ir tiesioginis atstovaujamasis principas. ES teisės aktai priimami Europos Parlamento ir ES Tarybos. Europos Parlamentas nėra tarpvalstybiniu metodu formuojama institucija. Ji renkama tiesiogiai ES šalių piliečių“, – teigiama analizėje.
Šiuo atžvilgiu, konstatuojama dokumente, važinėdamas į EVT prezidentas dirba nebe jam priklausančiame užsienio politikos bare, bet reikaluose, kurie natūraliai priklauso Vyriausybei.
Dėl esamo atstovavimo modelio Lietuvai uždarytas kelias į aukščiausius postus ES
Dokumente keliama mintis, kad dėl nepartinio prezidento atstovavimo EVT Lietuva negali tikėtis aukščiausių postų europinėse struktūrose. Kita vertus, akcentuojama analizėje, prezidento nepartiškumas bei faktas, kad asmuo, tapęs valstybės prezidentu, privalo stabdyti savo narystę politinėse partijose, apskritai sukuria prielaidas, kad Lietuvos įtaka EVT, jei į ją ir toliau važinės prezidentas, mažės.
Pagrindinė priežastis, akcentuojama analizėje, yra tai, kad pareigas eidamas Lietuvos prezidentas negali būti tiesiogiai susietas su kuria nors viena politine partija. Tai, pažymima dokumente, užkerta kelią megzti ryšį su europinėmis politinių jėgų šeimomis.
„Dėl šios priežasties, nepaisant turėtų ambicijų ir reikšmingos politinės patirties, kadenciją baigusi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė paskutinėse Europos Sąjungos institucijų vadovybės formavimo procesuose negavo jokios pozicijos“, – teigiama konservatoriams skirtoje pažymoje.
„Be kandidato, taip pat atstovo EVT afiliacijos su europinių politinių partijų šeimomis, nėra jokių galimybių, kad Lietuvos atstovas galėtų būti paskirtas į vieną iš šių pozicijų“, – akcentuojama analizėje.
Dokumente tarsi daroma išvada, kad nepartinis, todėl palaikymo iš europinių politinių jėgų neturintis prezidentas natūraliai atsimuša į savotiškas „stiklines lubas“, jei tik nori siekti aukščiausių postų ES.
Ši problema, įsitikinę analizės autoriai, ateityje darysis dar didesnė, nes, jų manymu, pastaruoju metu augęs Europos Parlamento vaidmuo per europines politines partijas turi tendenciją dar labiau stiprėti.
„Ir jei Lietuvai toliau, skirtingai nuo absoliučios daugumos kitų ES valstybių, EVT išimtinai atstovaus nepartinis prezidentas, Lietuvos galimybės daryti įtaką EVT sprendimams, tikėtina, tik silpnės. Ir šiuo atveju nėra klausimo apie tai, ar prezidentas jo rinkimų kampanijos metu priklauso politinei partijai, ar ne, ar jis yra politinės partijos deleguotas, ar ne“, – rašoma analizėje.
„Partinis ES aukščiausiųjų pareigūnų skyrimo principas tapo vyraujančiu 2019 metais. Tapo aišku, kad su europinės politinėmis partijomis tiesiogiai nesiejamo atstovo dalyvavimas, kas yra būdinga Lietuvai prezidentinio atstovavimo atveju, neleidžia efektyviai įgyvendinti teisių, numatytų Europos Sąjungos sutartyje“, – pažymima tekste.
Tuo metu ekspertai įsitikinę, kad, jei į EVT vyktų premjeras, – net jei jis, kaip Ingrida Šimonytė, neturėtų tiesioginės priklausomybės politinei partijai, – galimybės stiprinti šalies balsą ES būtų kur kas didesnės.
„Ministras pirmininkas, net ir būdamas nepartinis, gali afilijuotis su pan-europinėmis partijomis (pvz., I. Šimonytė dalyvauja Europos Liaudies partijos viršūnių susitikimuose, skirtuose pasirengti ir derintis pozicijas prieš EVT). Taigi matomas aiškus prezidentinio atstovavimo EVT ribotumas, kuris ateityje tik gilės“, – teigiama pažymoje.
Teigia, kad Lietuvos valdymo forma ir Konstitucija numato premjero dalyvavimą EVT
Nors kai kurie konstitucionalistai pastaruoju metu kilusioje diskusijose jau spėjo pažymėti, kad prezidento atstovavimas EVT tikrai neprieštarauja Konstitucijai, TS-LKD politikams analizę rengusių autorių teigimu, yra argumentų, verčiančių mąstyti priešingai. Pasak jų, prezidento važinėjimas į EVT yra ir nenumatytas, ir nereglamentuotas teisės aktų.
Pažymą ruošusių autorių teigimu, prielaidų prezidentui važinėti į EVT nesuteikia ir faktas, kad Lietuvos valstybės valdymo formai būdingi mišriosios (pusiau prezidentinės) valdymo formos ypatumai.
„Argumentai, kad prezidento atstovaujančioji funkcija bei vaidmuo užsienio politikoje priskirti būtent prie mišriosios valdymo formos ypatumų, yra ginčytini“, – teigiama analizėje.
Pasak konservatoriams paruošto dokumento, Konstituciniame akte „Dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje“, kuriame yra nustatyti procedūrinių taisyklių ES teisėkūros atžvilgiu pagrindai, įtvirtintas būtent Seimo ir Vyriausybės vaidmuo ES teisėkūrinių iniciatyvų atžvilgiu.
„Prezidento vaidmens nei šiuo klausimu, nei kitais Europos Sąjungos klausimais nėra numatyta“, – rašoma dokumente.
Maža to, tikina dokumentą rengę autoriai, Seimo statuto nuostatos sukonstruotos būtent ministro pirmininko dalyvavimui EVT.
„Taigi prezidento dalyvavimas EVT ir jo bei Prezidentūros veikla Europos Sąjungos klausimuose yra susiklosčiusi praktika, iš esmės nenumatyta ir nereglamentuota teisės“, – daroma išvada pažymoje.
Jų teigimu, ne argumentas prezidentui važinėti į EVT yra ir tai, kad pati EVT yra ne teisėkūrinė, bet politinius sprendimus ir gaires priimanti institucija.
„Šis argumentas taip pat nepagrįstas. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje aiškiai įtvirtintas įstatymo viršenybės principas. Kadangi EVT sprendimai gali daryti įtaką ES įstatymų leidybai, atsižvelgiant į Seimo ir Vyriausybės vaidmenį ES teisėkūros atžvilgiu, numatytą Konstituciniame akte, tai kaip tik papildomas argumentas būtent ministro pirmininko pirmenybiniam dalyvavimui EVT“, – teigiama analizėje.
Užsimena, kad laikinų kompromisų dėl atstovavimo EVT nereikėtų siekti
Pateiktame atliktos analitinės apžvalgos apibendrinime užsimenama, kad derybos, siekiant bendradarbiavimo atstovavimo EVT klausimais, yra įmanomos. Be to, akcentuojama, kad būtent paruoštoje analitinėje apžvalgoje sudėlioti argumentai galėtų būti išnaudoti diskusijose su Prezidentūra.
Visgi analizės autoriai pažymi, kad nereikėtų apsiriboti tarpiniu susitarimu dėl atstovavimo EVT. Jų teigimu, galutinis tikslas turėtų būti siekis, kad atstovimo EVT prerogatyva būtų iš esmės perduota Vyriausybei.
„Absoliučios daugumos ES valstybių praktika, Lietuvos konstitucinė sąranga, ES politinės tendencijos (paneuropinių partijų šeimų stiprėjimas) bei Lietuvoje galiojantys teisės aktai (Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje, Seimo statuto 180 str., Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 21 „Dėl Europos Sąjungos reikalų koordinavimo“) akivaizdžiai patvirtina, kad Lietuvos Respublikos pozicijoms EVT pirmiausia turėtų atstovauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės vadovas – ministras irmininkas“, – teigiama dokumente.
