O antrąją vietą, jei būtų surengtas toks konkursas, be didesnės konkurencijos užimtų Lukiškių aikštė. Jau, atrodo, buvo primirštos padebesius siekusios aistros dėl žūtbūtinės Vyčio ir partizanų bunkerio-memorialinės kalvos dvikovos, kuri baigėsi niekuo. Bet buvo aišku, kad pertrauka dramoje laikina, be to, papildomo bruzdesio buvo sukėlęs ir skandalas dėl aikštėje vasarą įrengto paplūdimio.
Ir štai dabar savivaldybė staiga paskelbė, kad viską „nunulina“, rengs naujus Lukiškių aikštės tvarkymo projektus, o joje iki 2026 m. vis dėlto reikės pastatyti Vytį. O kaip su bunkerio-kalvos projektu, kuris laimėjo konkursą? Ogi niekaip.
Iš tos pačios operos – nesibaigianti istorija dėl paminklo tarpukario prezidentui A.Smetonai. Buvusi Vyriausybė jau buvo viską pagaliau sukurpusi, paskyrusi net ketvirtį milijono eurų projektui, parinkusi vykdytoją ir netgi vietą. Sostinės savivaldybės vadovai, kurie neslėpė savo skeptiško požiūrio į paminklą veikėjui, atidavusiam Lietuvą okupantams be šūvio, sulaukė valdžių kaitos, todėl šis projektas irgi įstrigo neribotam laikui.
Beje, kalbant apie Lietuvos istorines asmenybes, galima bakstelėti pirštu ir į J.Basanavičiaus paminklą netoli Aušros vartų.
Mat čia irgi neapsieita be šaukšto deguto – juk bronzinis patriarchas tebėra ir garsiosios koncerno „MG Baltic“ galimos politinės korupcijos bylos vienas herojų, nes paminklo statybos peripetijomis buvo grindžiami kai kurie teisėsaugos įtarimai kai kuriems bylos veikėjams.
Galima tik įsivaizduoti, koks tai bus istorinis ir džiugus įvykis, kai Vilniuje bus pagaliau atidengtas koks nors tvarkingai ir taikiai sulipdytas nacionalinės reikšmės paminklas. Tik kada tai įvyks?