Ne, čia ne apie medžių gynimą, kai aktyvistai grandinėmis prisirakina prie kamienų. Ir ne apie žaliąją religiją, kurios viena ryškiausių pranašių – paauglystėje aplinkosaugos aktyviste tapusi G.Thunberg.
Čia – apie pinigus. Pastebėjote, kad dauguma miestuose sodinamų medžių atvežti iš užsienio medelynų? Jeigu jau tokia paklausa, nejaugi negalima užsiauginti lietuviškų?
Gamtininkas A.Gaidamavičius atsako taip: tų pačių liepaičių vienoje vietoje galima nupirkti už 10 eurų, o kitoje – už 300 eurų. Vadinasi, pinigų plovimo rizika labai didelė.
O dar kaip tyčia sodinukai ima ir neprigyja. Štai Vilniuje stirkso per šimtą raudonųjų ąžuolų ir klevų, pramintų mirusių medžių alėja.
Arba vargo vakarienė dėl pušelių, pirktų už 32 tūkstančius eurų, – praėjusį rudenį sostinėje pasodinus šį pavasarį jas teko išrauti.
Dar gražiau Klaipėdoje, kur beržai daugiabučių kiemuose buvo sodinami iki pusės kamieno. Prigis? Aišku, kad ne.
Bet miestai varžosi, kuris skirs daugiau pinigų apželdinimui.
Vilnius praėjusiais metais išleido 1,2 mln. eurų.
Kaunas nenorėjo pasirodyti prastesnis ir už medžius bei krūmus atseikėjo net 2,6 mln. eurų.
Kodėl staiga prireikė tiek lėšų mesti želdynams? Į klausimą geriausia atsakyti klausimu: o ar kilo nors vienas skandalas dėl liepaičių ar buksmedžių pirkimo? Ne, nors kartais kainos gali pasirodyti astronominės.
Visose kitose srityse, kur tik valdžia pasisukdavo, viešieji pirkimai baigdavosi triukšmu – pradedant plaučių ventiliavimo aparatais ir baigiant Profesinių sąjungų rūmų griovimu. O kur medis – ten tyla. Juk jam burnos užkišti nereikia.
