51 metų baltarusė E.Aleknienė nuolat organizuoja įvairias akcijas, renka paramą nukentėjusiems nuo režimo.
E.Aleknienė džiaugėsi, kad kauniečiai ne tiktai palaiko ją ir jos tautiečius, bet ir pasiryžę netgi ginklu kovoti už kaimynų laisvę.
Moteris norėtų Kaune surengti fotografijų parodą, kurioje būtų rodomi kadrai, kaip susidorojama su laisvės siekiančias žmonėmis, nes jiems padėti galima tik nuolat apie tai pasakojant pasauliui.
– Kaip atsidūrėte Lietuvoje, Kaune, ir kodėl čia likote? – „Laikinoji sostinė“ paklausė E.Aleknienės.
– Sulaukusi pilnametystės pradėjau dalyvauti grožio konkursuose.
1989-aisiais drauge su kitomis tuometės Sovietų Sąjungos konkurso „Mis foto SSRS“ finalininkėmis atvykome į Kauną. Čia mus fotografavo fotomenininkas Romualdas Rakauskas. Gyvenome „Neries“ viešbutyje, renginio išvakarėse išėjome į senamiestį pasivaikščioti. Ten ir sutikau savo būsimą vyrą.
Po kurio laiko susituokę apsigyvenome Kaune. Tai buvo prieš 30 metų. Čia išmokau lietuviškai, susilaukėme trijų vaikų, užsiimu renginių organizavimu.
Bet savo gimtinės niekada nepamiršau ir visada domėjausi, kas ten vyksta.
„Lietuvos užsienio politikos akiračiai“: G. Landsbergis pasisakė apie procesus Baltarusijoje
– Sekate įvykius Baltarusijoje. Ką pasakoja jūsų tautiečiai ir ko tikisi?
– Daug metų baltarusiai į Aliaksandrą Lukašenką žvelgė su tam tikra pašaipa, bet to, kad jis virs neprognozuojamu diktatoriumi, nesitikėjo. Artėjant 2020 metų prezidento rinkimams sulaukiau buvusio bendraklasio, su kuriuo nebendravome 30 metų, skambučio.
Iš jo klausimų supratau, kad Baltarusijoje kažkas bręsta, kad žmonės tyrinėja, ką kiti mano apie šią šalį, kokios gyvenimo sąlygos yra gretimose valstybėse.
Po rinkimų net tris dienas negalėjau susisiekti su artimaisiais, neveikė internetas. Režimas norėjo nuslėpti, kad suklastojo rinkimų rezultatus. Baltarusiai yra labai darbštūs ir įstatymus gerbiantys žmonės. Juk tai jie yra valstybė. Bet įstatymai atsigręžė prieš tuos žmones, kurie jų norėjo laikytis, prasidėjo represijos.
Taikiose protesto prieš A.Lukašenką akcijose dalyvavę žmonės buvo sulaikomi, mušami, prievartaujami. O pastaruoju metu režimas priekabių ieško prie bet ko.
Štai viena moteris išėjo į miestą su balta-raudona suknele, kita – su tokių pat spalvų kojinėmis, ir buvo suimtos. Jei vaikas ant asfalto piešia tokiomis spalvomis, vadinasi, jo šeima nusistačiusi prieš režimą.
Prie miestų buvę riboženkliai su balta ir raudona tautinės vėliavos spalvomis dabar perdažomi. Žmonės gali būti sulaikyti už bet ką, yra labai įbauginti.
– Ar baltarusiai jaučia Lietuvos palaikymą ir kaip, jūsų nuomone, mes galime padėti?
– Kai Baltarusijoje gyvenantys žmonės sužinojo, kad duosiu interviu, prašė perduoti tokius žodžius: sankcijos aukščiausiems vadžios atstovams yra per mažos, jas reikia taikyti kur kas didesniam skaičiui valdininkų, miestų ir rajonų merams bei jų pakalikams. Juk tai jie klastojo rinkimų rezultatus.
Šie žmonės gyvena turtingai, bet kai jų žmonos nebegalės vykti į Europą atostogauti ar apsipirkti, nors pinigų turi, gal ims priekaištauti vyrams, kurie tarnauja dabartiniam režimui.
Jei tokios sankcijos paliestų didesnį ratą dabartinio režimo atstovų, poveikis būtų didesnis. Taip pat Europos Sąjunga turėtų imtis griežtų ekonominių sankcijų.
M.Patašiaus nuotr.
Baltarusiai labai gerbia Lietuvą. Juk lietuviai buvo vieni pirmųjų, kurie visam pasauliui paskelbė, kas vyksta kaimyninėje šalyje ir kaip padėti baltarusių tautai, kuri nori gyventi demokratiškoje ir laisvoje šalyje.
– Gyvendama Kaune rengiate tautiečių palaikymo akcijas. Ar kauniečiai joms nelieka abejingi?
– Vilniuje gyvenantiems baltarusiams vienytis ir padėti savo tautiečiams lengviau, nes ten susikoncentravusios baltarusius vienijančios ir palaikančios organizacijos.
Tačiau Kaune gyvenantys baltarusiai taip pat daro viską, kas įmanoma.
Aktyvių baltarusių Kaune yra 10–15. Pastaruoju metu prie mūsų prisijungs ir neseniai iš Baltarusijos sugebėję pabėgti jauni žmonės, jie atvyks iš Ruklos, kur kol kas gyvena.
Iš karto po pernai rugpjūtį vykusių prezidento rinkimų Vienybės aikštėje surengėme tautiečių palaikymo akciją, nes Kaune galime laisvai kalbėti.
Kai praėjusį rudenį Žemųjų Šančių bendruomenė rengė tradicines Šančines, kepėme pyragus, blynus, kitus valgius ir juos pardavinėjome, taip rinkdami paramą nuo režimo nukentėjusiems baltarusiams. Buvo surinka 150 eurų. Svarbu ne pati surinkta suma, bet tai, kad žmonės mus labai palaikė, girdėjome daug gerų žodžių.
Nuostabu buvo drauge su lietuviais stovėti ir Baltijos kelyje, matyti, kad lietuviai turėjo Baltarusijos vėliavų.
Viena bendrovė mums padovanojo 9 kilogramus ledinukų. Kiekvieną saldainį du mėnesius vyniojau į baltus-raudonus popierėlius. Šis darbas buvo tarsi meditacija, nusiraminimas. Saldainius perdavėme iš Baltarusijos su tėvais pabėgusiems vaikams ir besilaukiančioms moterims.
Susiję straipsniai
Buvo ir daugiau akcijų, lankiausi ir Seime.
Kauniečiai mus labai palaiko. Turiu pažįstamą mediką. Jis man sako, kad jokia revoliucija neapsieina be ginklų, ir jei baltarusiai jų imtųsi, jis į Baltarusiją važiuotų pirmas. Kai paklausiau, kodėl, atsakė: „Kad pas mus tas režimas neateitų.“ Moralinė parama labai svarbi.
Lietuviai tai supranta, juk patys patyrė režimo baisumus.
– Ar Kaune reikėtų daugiau paramos Baltarusijai veiksmų, simbolių?
– Norėčiau, kad ant kokio nors pastato atsirastų gatvės meno kūrinys, kuriame būtų vaizduojama Lietuvos ir Baltarusijos bendrystė.
Taip pat norėčiau surengti fotografijų parodą. Baltarusija turi didvyrių, kurie nukentėjo nuo režimo, būtų puiku parodyti jų veidus ir kadrus iš taikiai nusiteikusių protestuotojų mitingų, kuriuose žmonės buvo žiauriai mušami. Norėčiau, kad jie taip būtų pagerbti.