Tokius klausimus kėlė trečiadienį, paskutinę Seimo pavasario sesijos dieną, virusios aistros dėl valdančiųjų pateikto įstatymo projekto, skelbiančio, kad V.Landsbergis, vadovaudamas Aukščiausiajai Tarybai-Atkuriamajam Seimui (AT-AS), buvo tuometės Lietuvos valstybės vadovas.
Kad dešinieji, vėl patekę į valdžią, ir vėl mėgins savąjį patriarchą ant šio pjedestalo užkelti, buvo akivaizdu nuo kadencijos pradžios.
Konstitucinis teismas (KT) dar prieš du dešimtmečius yra pateikęs išaiškinimą, kad AT-AS galva negali būti prilyginama tautos renkamam prezidentui, kuris vėliau priimtoje Konstitucijoje ir yra įtvirtintas kaip valstybės vadovas.
Be to, iš KT išaiškinimų, daugelio teigimu, plaukia išvada, kad tuometė valstybė apskritai neturėjo vadovo, o tik aukščiausius pareigūnus. Todėl konservatoriai net esą spaudė KT pakeisti savo doktriną ir iš esmės atšaukti tuos išaiškinimus.
Mat V.Landsbergis, per savo karjerą nesėkmingai siekęs prezidento posto, vis viena norintis būti toje galerijoje, kurioje yra visi buvę prezidentai, kunigaikščiai, karaliai. O partija tą jo norą žūtbūt vykdys.
Seimas ėmėsi projekto, kuriuo V. Landsbergiui būtų suteiktas valstybės vadovo statusas
Taip ir atsitiko. Bet ar tai daroma geriausiu būdu?
Prezidentas G.Nausėda, kuris netgi oficialiose kalbose pataikaudamas V.Landsbergį vadina prezidentu, jau anksčiau yra teigęs, kad vienintelis būdas baigti šią epopėją – kreiptis į KT.
Galima pridurti, kad tai turėtų padaryti visas Seimas, o ne tik kuri nors jo politinė dalis.
Tačiau dešinieji pasirinko jėgos veiksmus. Koalicijos partneriams, kuriems buvo iškelta tokia politinė sąlyga, parėmus projektą už jį balsavo 71 parlamentaras, apie pusšimtį opozicijos atstovų buvo prieš arba susilaikė.
Išvakarėse konservatorių kontroliuojamas Teisės ir teisėtvarkos komitetas vieno balso persvara atmetė Seimo Teisės departamento perspėjimą, kad toks įstatymas gali prieštarauti Konstitucijai.
Tačiau tokie veiksmai – tik į naudą opozicijai, o valdantiesiems – dar vienas minusas. Jie prideda svorio opozicijos kaltinimams, kad valdžia neturi ne tik jokios naujos darbotvarkės, bet ir apskritai neretai nežino, kaip elgtis.
Beje, konservatorių spaudimas dėl V.Landsbergio simboliškai atspindėjo jų kadencijos pradžioje vykusias batalijas dėl Seimo vadovybės postų dalybų, kai pareigos buvo žadėtos opoziciniams valstiečiams, bet jie pasijuto apgauti.
Tiek tuomečiai valdžios veiksmai, tiek dabartiniai manevrai meta tokį pat tamsų abejonių šešėlį dėl pažadų vadovautis nauja politine kultūra.
Ne į naudą (tai liudija ir smunkantys reitingai) valdantiesiems išėjo ir kiti pagrindiniai šios Seimo sesijos procesai.
Pandemija lyg ir suvaldyta, nors galutinai nenugalėta.
Suprantama, kad būtent su pandemija susiję reikalai dominavo tiek Seimo, tiek visos valdžios darbotvarkėje.
Tam iš esmės buvo skirtas ir šių metų biudžeto patikslinimas.
Visa tai leido opozicijai iš peties pliekti valdžią dėl karantino, nes visuomenė bet kokiu atveju buvo vis labiau nepatenkinta ir įkaitusi. Kita vertus, opozicija galėjo kartoti, kad nieko kito, kaip tik užsiimti pandemija, ši valdžia ir negali, o jei ne virusas, nežinotų, ką daryti.
Kad per Seimo rinkimus žadėtos didžios reformos ir darbai buvo atidėti į šoną, šiomis dienomis pripažino net valdančiųjų lyderiai.
Tačiau jie tikino, jog rudenį tų darbų griebsis taip stipriai, kad net dūmai rūks.
Dūmai rūks bet kokiu atveju. Bent jau tie patys, kurie rūko šio politinio sezono metu kitame esminiame idėjinių kovų fronto ruože – dėl šeimos sampratos ir seksualinių mažumų teisių.
Atmosfera taip įkaito, kad net užsimezgė naujas judėjimas – radikaliai už tradicines vertybes pasisakantis Šeimos maršas, sulaukęs ir prezidento G.Nausėdos palankumo.
Tuo metu valdančiųjų veiksmai strigo. Stambulo konvencijos dėl smurto prieš moteris ratifikavimą teko atidėti iki rudens sesijos, lyčiai neutralios partnerystės įstatymo įteisinimas žlugo atsimetus daliai pačių valdančiųjų.
Ore liko kyboti ir kiti vertybiniai užmojai.
Panaši dinamika – dar vienoje esminėje pasibaigusio politinio sezono kovų arenoje. Konservatoriams taip ir nepavyko iškovoti premjerei I.Šimonytei teisės bent kartais vietoj G.Nausėdos nuvykti į Europos Vadovų Tarybos (EVT) posėdžius.
Šioji kaktomuša – konfrontacijos tarp Prezidentūros ir valdančiųjų dalis. Kulminacija buvo pasiekta pastarosiomis savaitėmis, kai radikaliai išsiskyrė G.Nausėdos ir konservatorių lyderio, užsienio reikalų ministro G.Landsbergio pozicijos dėl to, kurią Europos pusę paremti dėl Briuselio kritikuojamos Vengrijos.
Reikia pripažinti, kad pastaruoju metu abi pusės šiek tiek lyg ir nuspaudė stabdžius.
Susiję straipsniai
G.Nausėda nevetavo patikslinto biudžeto, nors ir liejo jam kritiką, o konservatoriai iki rudens atidėjo įstatymo projektą, atiduodantį EVT reikalus į Vyriausybės rankas.
Beje, dešiniųjų gretose vis garsėja diskusijos, ar nevertėtų ne taip aršiai kovoti su Prezidentūra, nes tai pastebimai trupina jų elektoratą – ir ne tik patį dešiniausią.
Politinis atokvėpis bus neilgas, vasara netruks prabėgti. Pamatysime, ar, užuot riejusis, bus imtasi rimtesnių reikalų. Jų gali griūte užgriūti.
Pirmiausia tai gresiantys nauji nelegalų srautai iš Baltarusijos ir dar toli gražu nenugalėta pandemija.