Teroro išpuolis stipriai paveiktų Lietuvos visuomenę. Karo metu, nesvarbu, kad jis vadinamas hibridiniu, tokia operacija iš atakuojančios pusės neatmestina. Kaip, beje, ir opozicijos veikėjų, besipriešinančių A.Lukašenkos chuntai, pagrobimai. Karas yra karas, pasakys Batka. Atvirai sakant, jis jau kovoja ne tik už politinį, bet ir fizinį išlikimą.
Šiek tiek keista, kad Lietuvos žiniasklaida dažnai tik fragmentiškai pateikia diktatoriaus pareiškimus. Ir be psichoanalizės nesunku jo tekstuose įžvelgti tikrąsias baimes. Lietuvai, kurioje yra S.Cichanouskaja, reikia būti pasiruošusiai netikėčiausiems A.Lukašenkos sprendimams. Ir ne vien tik jo.
Lietuvai teks susidurti su diversinėmis teroristinėmis atakomis, kurios iki šiol buvo vykdomos ir tebevykdomos Vakarų valstybėse, bet Lietuvos nepasiekdavo.
Dažnai buvo kartojama – mes jiems neįdomūs, esame toli ir nuošaly. Tačiau terorizmas kvėpuoja mums į pakaušį. Tai didelis iššūkis Valstybės saugumo departamentui ir kitoms tarnyboms.
Kovai su terorizmu turi būti nuolatinė parengtis. Po teroristų atakos prieš JAV 2001 m. rugsėjo 11 d. remiant strateginę partnerę ir Lietuvoje buvo sukurta tarpžinybinė grupė kovai su terorizmu koordinuoti.
Deja, vėliau ji buvo panaikinta, ne vienus metus aiškinant, kad teroro išpuolių mūsų valstybėje tikimybė labai maža.
Nežinau, kokia dabar reali situacija šiame fronte Lietuvoje, bet bijau, kad gyvenama tradiciškai, – kai sugriaudės, tada ir reaguosime. Sugriaudėjo pabėgėliai, ir atrodome sutrikę.
Į klausimą, kodėl anksčiau nebuvo stiprinama siena su Baltarusija, atsakoma aptakiai. 2017 m. biudžete numatyta 3,6 mln. eurų 135 km dviejų metrų aukščio sienai su Rusija – kovai su kontrabanda. Į klausimus apie Baltarusiją buvo atsakinėjama miglotai.
Nesunku suprasti, kodėl. Tuo metu A.Lukašenka pradėjo vaidybinį žodinį karą su Rusija, skelbė daugiavektorinę užsienio politiką, o ES pradėjo naikinti sankcijas, nors visas pasaulis matė, kaip elgiamasi su opozicija.
Vakarų viltys pervilioti diktatorių į savo pusę, o gal net panaudoti jį prieš Rusiją ir yra tikroji priežastis, kodėl siena su Baltarusija pusiau kiaura.
Dabar susigriebta, bet kirba įtarimas, kad tik žodžiais.
Po Europos Vadovų Tarybos vadovo vizito į Lietuvą premjerės entuziazmas statyti grandiozinę sieną atvėso. Manau, kad svečias migrantų srauto neįvertino kaip grėsmės ES.
Yra ir kita santūrių pažadų paremti Lietuvą priežastis. 2017 m. dėl grėsmingo pabėgėlių srauto Vengrija pastatė sieną su Serbija. Briuselis tai pasmerkė. Vengrija kompensacijos už išlaidas sienai statyti iš ES negavo.
Beje, lankantis Latvijoje neteko girdėti triukšmo dėl pabėgėlių.
Neskambina pavojaus varpais ir Lenkija, nors pagal A.Lukašenkos keršto planą ji turėtų būti net svarbesnis objektas nei Lietuva.
Gal taip A.Lukašenkos galvoje ir yra, bet Lenkija turėjo klasikinę sieną su SSRS, jos ne tik nenugriovė, bet dar labiau sustiprino ir modernizavo. Pabėgėliai ten negali grybauti miškuose.
A.Lukašenka visą dėmesį sutelkė į Lietuvą, o Baltarusijos KGB su analogiškomis Rusijos tarnybomis dirba ranka rankon.
Pabėgėlių srautai šiuo atveju turi visus suplanuotos operacijos požymius. G.Landsbergio planai nuvykti į pabėgėlių kraštus logiški, bet ar pavyks ką pešti, abejoju. Pritarčiau Seimo nariui A.Ažubaliui, kad tik su JAV pagalba įmanoma bent dalinė sėkmė.
Kiek ilgai operacija tęsis? Tol, kol suerzins, sunervins, o gal ir išgąsdins Lietuvos visuomenę, kuri pradės murmėti prieš valdžią. Lietuvos ambasados Minske faktinis uždarymas kenkia ir Lietuvos piliečių interesams. O jeigu nepasiteisins ekonominės sankcijos režimui, daug Lietuvos gyventojų, ypač Klaipėdoje, surauks kaktą.
Tai ką daryti? Trauktis iš užimtos pozicijos A.Lukašenkos ir jo kariaunos atžvilgiu būtų ne tik kvaila, bet ir gėdingas pralaimėjimas.
Ar pasiseks pristabdyti srautus pasitelkus kariuomenę ir šaulius? Iš dalies taip, bet to nereikėtų daryti prasidėjus Rusijos ir Baltarusijos kariniams mokymams „Zapad“. Ar padės siunčiama žinia į pabėgėlių šalis, kad Lietuva nėra ta vieta, kurioje gera būti?
Nepadės. Jiems blogos sąlygos stovyklose daug geresnės už gyvenimą savo šalyje. Lietuvai teks susitaikyti ir su stovyklomis, jų problemomis, ir su įsipareigojimu paisyti tarptautinių taisyklių.
Kultūros ministras S.Kairys teisingai sako, kad pabėgėliai nėra per sieną mėtomi daiktai. Prezidentas G.Nausėda sako, kad migrantų krizė atskleidė ir sienos apsaugos spragas. Mano manymu, ne tiek sienos apsaugos, kiek ankstesnių valdžių politikų pasiruošimo galimiems įvykiams spragas. Įžvalgumo stoka kainavo kiaurus sienos su Baltarusija tarpus.
Vienintelis būdas stabdyti migrantų srautus – intensyvūs politiniai procesai pačioje Baltarusijoje. Deja, į juos žiūriu vis skeptiškiau. Vis labiau abejoju, kad sankcijų paketai „užmuš“ diktatorių. Ir ne vien todėl, kad paketų smūgis atsitrenks į Rusijos pakištą pagalvę.
Abejoju ir tuo, kad A.Lukašenka remiasi tik jėgos struktūromis. Visuotinis sukilimas prieš Batką man neatrodo labai visuotinis.
