Ar tai išspręs įsisenėjusią Lietuvos problemą – silpną žvalgybinės veiklos priežiūrą? Tik iš dalies, nors kontrolieriaus tarnyba turėtų padėti apsaugoti visuomenę nuo bent dviejų žvalgybos institucijų – Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) prie Krašto apsaugos ministerijos – savivalės.
Kurti nepriklausomą žvalgybos institucijų veiklos teisėtumo kontrolės tarnybą politikus pastūmėjo pati VSD, kuri, kaip manoma, paskatino prezidentą G.Nausėdą 2019 metų pabaigoje teikti visuomenei ir politikams nerimo sukėlusį žvalgybininkų galias plečiantį įstatymų paketą.
Buvo siūloma leisti VSD ir AOTD pareigūnams kviesti jų akiratin patekusius žmones į prevencinius pokalbius, suteikti teisę tikrinti asmens dokumentus ir net taikyti administracinio sulaikymo priemones.
Šį siūlymą šalies vadovas pateikė, kai dar nebuvo pamirštas skandalas dėl galimai VSD neteisėtai rinktos informacijos apie prezidento rinkimuose dalyvavusius kandidatus, įskaitant patį G.Nausėdą, ir jų aplinkos asmenis.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK), informuotas pranešėju tapusio žvalgybos pareigūno, ėmėsi tyrimo, nors, kaip jau įprasta tokiais atvejais, parlamentarai įsivėlė į politinius ginčus ir nieko realaus nenustatė.
Kita vertus, šis įvykis – tik vienas iš daugelio, kai VSD kaltintas politikavimu, nors taip pat žvalgybą vykdantis AOTD į skandalus nesivelia. Todėl pernai opozicijoje buvę konservatoriai registravo siūlymą steigti žvalgybos ombudsmeno tarnybą, bet valdančiųjų balsais ši iniciatyva buvo atmesta.
S.Skvernelio Vyriausybė parengė savo žvalgybinės veiklos kontrolės įstatymo projektą, kuris nenumatė atskiros ombudsmeno įstaigos, tik daugiau VSD ir AOTD priežiūros galių suteikė Seimo kontrolieriui.
Tai nebūtų kas nors naujo, nes tokia teisė jau nuo 2013 metų numatyta Žvalgybos įstatyme, tik beveik niekas Seimo kontrolieriui nesiskųsdavo.
Atėję į valdžią konservatoriai savo sumanymo nepamiršo ir Žvalgybos kontrolieriaus tarnybą numatantis teisės normų paketas pateko į Seimą.
Aišku, kad nepriklausoma tarnyba – rimtesnė institucija nei šalia kitų funkcijų papildomo darbo gavusi Seimo kontrolieriaus įstaiga. Tačiau būtina sąlyga: žvalgybos kontrolieriumi turi būti skiriami politiškai nepriklausomi, jos darbo metodus gerai išmanantys asmenys.
Projekte numatoma, kad žvalgybos kontrolierių ir jo pavaduotoją skirtų Seimas 5 metams parlamento pirmininko teikimu pritarus NSGK.
Prezidentas nedarytų įtakos skiriant šį pareigūną ir tai teisingas pasirinkimas, nes šalies vadovas sprendžia, kas bus VSD generalinis direktorius, o jį kontroliuotų kitos valdžios šakos parinktas asmuo.
Seimo opozicija tam irgi pritaria. Prezidentūra pabrėžė, jog labai svarbu vykdant žvalgybą užtikrinti žmogaus teises ir laisves, bet pridūrė, kad kuriamas naujas šios veiklos kontrolės mechanizmas neturi sudaryti jokių prielaidų politinei įtakai žvalgybininkams ir nesumažinti jų veiklos efektyvumo.
Bent viešai žvalgybos kontrolieriaus tarnybos kūrimui neprieštarauja ir VSD vadovybė. Esą tai galėtų tapti dar vienu saugikliu nuo mėginimų manipuliuoti žvalgybos tarnybomis politiniais tikslais, todėl būtina užtikrinti šio pareigūno nepriklausomumą, politinį nešališkumą.
Vertas dėmesio pareiškimas, kurį galima suprasti ir kaip netiesioginį pripažinimą, kad tokių mėginimų manipuliuoti bent jau anksčiau pasitaikydavo.
Bet didžiausias sumanymo kurti šią tarnybą trūkumas yra tai, kad jai patikėta prižiūrėti tik mažesnę dalį žvalgybinės veiklos, neaprėpiant kriminalinės žvalgybos.
Juk daug plačiau įtariamųjų sekimu, telefono pokalbių klausymusi, agentų infiltravimu užsiima kitos tarnybos, kurių veiklą apibrėžia Kriminalinės žvalgybos įstatymas. Tai Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT), Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, Policijos departamentas ir dar kelios teisėsaugos įstaigos.
Ypač daug skandalų sukelia STT veiksmai. Būta atvejų, kai pokalbių buvo klausomasi kone dešimtmetį.
Prezidentė D.Grybauskaitė jai visiškai paklusnią STT įniko naudoti kaip politinį vėzdą kuo nors neįtikusiems asmenims šantažuoti ir nušalinti – pakakdavo slaptų pažymų, į kurias nuguldavo nežinia kokiu pagrindu surinkta nepatikima žvalgybinė informacija. Taip ne vienam politikui buvo užkirstas kelias į viceministro ar ministro postą.
Nukentėję nuo piktnaudžiavimo asmenys iki šiol neturi galimybės ieškoti teisybės teismuose, nes apie juos surinkta informacija būna slapta, jie negali reikalauti žalos atlyginimo.
Žvalgybos kontrolierius tokiais atvejais labai praverstų, tik jo išvadoms reikėtų suteikti ne vien rekomendacines galias, kaip numato įstatymo projektas, bet jos turi būti teisiškai privalomos.
Vienaip ar kitaip, užsimota per siaurai – žvalgybos kontrolieriui ketinama patikėti vien VSD ir AOTD priežiūrą, o ne daug dažniau galimai žmogaus teises pažeidinėjančią STT. Sunku suprasti tokią logiką – nauja tarnyba daug kainuos, bet darbo jai ketinama duoti per mažai.
