Andrius Užkalnis. Dabartinis bejėgiškumas mums nėra naujas. Nenauja ir „ubagystė“

Laikai dabar pilni staigmenų, bet šįkart ankstyvas Kalėdų Senelis kažkoks piktas, gal kad vasara? Jo maiše vien niūrios naujienos – kaip pašto dėžutėje, kurią atrakina piktybinis skolininkas: priminimai iš bankų, raginimai iš skolų surinkėjų, grasinimai iš antstolių ir elektros tinklai žada elektrą išjungti.

Andrius Užkalnis.<br>V.Skaraičio nuotr.
Andrius Užkalnis.<br>V.Skaraičio nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

2021-08-01 07:40, atnaujinta 2021-08-01 14:04

Vasara – gražiausia, kiek prisimenu per du dešimtmečius, bet kas iš to? Naujų ligos atvejų daugyn, trečiasis karantinas artyn, tačiau skiepytis žmonės nenori, užsispyrę kaip mulai kalnuose, žemėlapiai raudonuoja kaip sirpstančios vyšnios Suvalkijoje. Vartyk, kaip nori, naujienos nekokios, o atsakymų nėra.

Desperacija tokia, kad net prezidentas pakvietė skiepytis nepraėjus nė septyniems mėnesiams nuo vakcinavimo pradžios.

Drąsus prezidentas: juk taip galima ir paskutinius rėmėjus išbarstyti. Jei prezidentas pažadėtų pats apsivilkti baltą chalatą ir skiepyti S.Daukanto aikštėje, gal ir atsirastų kelios dešimtys norinčiųjų vien dėl nuotraukos ir lipduko „Man subadė prezidentas“.

Bet neatrodo, kad kviečiančiojo autoritetas šiandien turėtų didelį svorį.

Čia kaip pusantro kilometro tvoros kiaurame 679 km pasienyje – jau geriau pakviestų tuos žmones, kurie remontuoja miestuose gatves, jie per tris dienas sugebėtų šitaip viską perkasti, išrausti, užversti pertvaromis, skydais, gelžbetonio plokštėmis ir kanalizacijos šuliniais, kad joks priešas nepraeitų nei pravažiuotų, nekalbant jau apie nuskurusius pabėgėlius iš Baltarusijos.

Kad Lietuvos Respublika geba užtverti tik pusantro kilometro tvoros, yra tokia naujiena, kurią reikėtų slėpti nuo žiniasklaidos, nes gėda.

Man tai primena Keniją, kurioje kažkada buvo nutiesti, rodos, 7 kilometrai asfaltuoto kelio į Nairobio oro uostą, ir tas kelias buvo rodomas visiems svečiams.

„Ar tiesa, kad Europoje visi keliai tokie?“ – klausė manęs tada vairuotojas.

Pusantro kilometro tvoros – tiek, kiek reikia 0,14 hektaro sklypui aptverti. Net solidžia sodybos teritorija nepavadinsi.

Kai 2004 metais stojome į NATO ir ES, Kremliaus žiniasklaida visaip šaipėsi iš mūsų, o Rusijos propaganda rodė, kaip alkanoje ir atsilikusioje Lietuvoje žemė ariama arkliukais, o ne traktoriais, piliečiai rausiasi Kariotiškių sąvartyne kaip alkani viduramžių valstiečiai, supuolę atliekų po skerstuvių prie vienuolyno sienų filme pagal U.Eco romaną.

Tačiau net tais laikais niekas nebūtų sugalvojęs pasakojimo, kaip Lietuva sieną saugojo ir pusantro kilometro užtvėrė, o paskui baigėsi viela.

Dabartinis bejėgiškumas mums nėra naujas. Nenauja ir „ubagystė“, nors per europinių pinigų „įsisavinimą“ trinkelėms ir fontanams patikėjome, kad jau esame turtingi.

Vien per mano nugyventus pusšimtį metų (nekalbėsiu apie tolimesnę praeitį) buvo daug epizodų, kai stovėjome tuščią piniginę pražiodę. Mūsų prieškario aukso atsargų Anglijos banke, kuriomis labai džiaugėmės atgavę laisvę, pasirodė, nebūtų pakakę nė mėnesio energijos ištekliams nusipirkti.

Olimpinėse žaidynėse Barselonoje 1992 metais mūsų komandos drabužius, kurtus garsaus dizainerio I.Miyake, gavome kaip labdarą iš Kalifornijos plastikos chirurgo E.Domanskio, su kuriuo prieš porą metų kalbėjausi Niuport Biče ir kuris jau iškeliavo į geresnį pasaulį, kur jam nebereikia operuoti.

Mes turėjome ir oro bendrovę „Lietuvos avialinijos“ (jei kas prisimenate), kurios orlaiviai nuolat būdavo areštuojami užsienio oro uostuose už skolas. Paskui buvo Vilniaus oro bendrovė „Air Lituanica“, kurią skubos tvarka uždarė Vilniaus meras R.Šimašius, nes jam žūtbūt reikėjo kovoti su viskuo, ką buvo padaręs buvęs sostinės vadovas A.Zuokas.

Iki šiol Šeškinėje stūkso nacionalinio stadiono lavonas, kuris nepasidavė nė vienai valdžiai. Jis ir laukia, kol jo vietoje užaugs miškas, kalva, o tada galėsime sudėti legendas apie ten medžiojusį kunigaikštį ir žynį Lizdeiką.

Prisimenu tą geliantį „ubagystės“ skausmą, kai 1993 metais pasirodė mūsų pirmieji litai – blyškūs, blogai išspausdinti popieriukai, kuriuose Steponas Darius ir Stasys Girėnas buvo lyg nemokšos studento nuterlioti, ir žmonės sakė: na, suprantama, čiagi tik pirmas kartas. Ilgainiui išmoksime ir litus spausdinti.

Dar buvo ir lengvai klastojami Lietuvos Respublikos simboliai. Žmonės stebėjosi, kodėl viename puslapyje Vyčio žirgo uodega pakelta į viršų, o kitame nuleista į apačią ir kodėl niekas į tai neatkreipė dėmesio.

Juk buvo laikai, kai kiekvieną rudenį Vyriausybė paniškai prisimindavo, kad bus šildymo sezonas, ir pradėdavo „kaupti kuro atsargas“, o žmonės drebėdavo nešildomuose butuose ir pirštais lietė radiatorius – gal jau įjungė?

Pamiršote? Aš tai ne.

Dabar, atrodo, istorija kartojasi. Stovime nuleidę rankas ir visaip svarstome, ką daryti, dairomės, ar kas nors padės (Vyriausybės gailus stenėjimas, kad gal kas nors padovanos vielos, gėdingas: eikite ir nusipirkite, juk turime biudžetą, mokame mokesčius, gana labdaros kaulyti, ar mes trečiojo pasaulio šalis?), bet stinga vieno – supratimo, kad čia mūsų valstybė, mūsų bėdos ir mūsų sprendimai, ir mes kontroliuojame šitą žemės lopinėlį, čia mūsų tvarka, mes priimsime įstatymus, kokių reikia, mes padarysime tvarką tokią, kokios mums reikia, mes ne pastumdėliai ir ne elgetos, mes atsakome už savo šalį ir už savo veiksmus.

Labai noriu tikėti, kad per trisdešimt metų mes paaugome.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.