Šią savaitę Užsienio reikalų ministerija (URM) paskelbė, kad mėginta įsilaužti į jos vidaus sistemas, tačiau nesėkmingai.
Kone iš karto po to prezidento G.Nausėdos vyriausioji patarėja užsienio politikos klausimais A.Skaisgirytė, o netrukus ir pats prezidentas teigė, kad iš URM vis dėlto pavogta kažkokia slapta ne tik mums, bet ir sąjungininkams labai jautri informacija.
URM atsikertant, kad nieko nekomentuos, į chorą įsitraukė krašto apsaugos ministras konservatorius A.Anušauskas. Jis mėgino sušvelninti smūgį savo partijos lyderio G.Landsbergio vadovaujamai URM, pranešęs, kad ta informacija buvo pavogta ne šią savaitę, bet praėjusį lapkritį. Juokinga...
Galvoje netelpa ne tik pats vagystės faktas, bet ir tai, kodėl prezidentas su komanda nusprendė apie tai išsižioti.
Juk tiek pasaulio ir Lietuvos praktika, tiek paprasčiausias sveikas protas sako, jog tokiais atvejais ir tokiu lygiu šiukštu nieko negalima tvirtinti ar komentuoti, nes taip pripažįstama, kad vagims pavyko, o jų rankose – tikras daiktas.
Sunku pasakyti, ar Prezidentūros elgesį lėmė neišmanymas ir nesiorientavimas aplinkoje, ar noras pasinaudojus proga įkąsti nemėgstamai URM ir ją valdantiems konservatoriams.
Bet, aišku, dar iškalbingesnis įvykis, rodantis valstybės institucijų ir politikų parengtį, yra Lietuvą sukrėtusios antradienio riaušės, iki antros valandos nakties trukusios prie Seimo.
Keli šimtai radikalių padraikų, vedamų pulko piktybiškų chuliganų, sąmoningų ir nuoseklių provokatorių, kelias valandas blokavo pagrindinę valstybės instituciją.
Daugelis politikų po plenarinio posėdžio negalėjo išeiti iš Seimo, buvo keikiami, dalis jų sulaukė ir fizinės agresijos.
Įtūžusi minia su kai kuriais parlamentarais iš esmės galėjo padaryti ką panorėjusi ir niekas tam negalėjo sutrukdyti.
Lygiai tokioje pat ar dar net blogesnėje padėtyje buvo atsidūrę šiuos įvykius fiksavę žurnalistai.
Negana to, grupės tų protestuotojų laisvai slankiojo po Seimą ir jame galėjo iškrėsti ką panorėję.
Taigi kai skystos ir neryžtingos policijos pajėgos, miniai po „oficialaus“ mitingo laiko pabaigos ėmus tikslingai supti ir vis agresyviau blokuoti Seimą, buvo imtos skubiai pildyti iš visos Lietuvos sugraibytais pareigūnais, buvo jau per vėlu.
Net tuomet, kai riaušininkai bei provokatoriai ėmė mėtyti ne tik akmenis, bet ir sprogmenis, puolė pareigūnus, šių buvo per mažai – būtent todėl mūšis užtruko iki išnaktų.
Dar iškalbingiau ir ironiškiau atrodo tai, kad Seimas tą dieną kaip tik priiminėjo įstatymus, skirtus greičiau dorotis su kitu išpuoliu, – Baltarusijos režimo suorganizuotu nelegalių migrantų antplūdžiu. O jis valstybę irgi užklupo netikėtai – kaip kelininkus žiema.
Todėl Seimas antradienį vėl paskubomis priiminėjo tokius sprendimus kaip sienos pasienyje statyba.
Jau tik smulkmena, regis, pavojus, kad dėl tos skubos ši siena gali virsti nauju skandalu – kaip ir „auksiniai“ nameliai nelegalams. Jų nuoma esą kainuoja tiek, kiek ir vidutinio buto sostinėje.
Lyg to būtų negana, tą pačią naktį kilo ir nelegalų riaušės Rūdninkų poligone.
Politikai, pirmiausia valdantieji, tvirtina, kad tiek neteisėtų migrantų maištas, tiek prieš valdžios įvedamus ribojimus nepasiskiepijusiems šįkart protestavusio Šeimos maršo siautulys buvo tarpusavyje suderintos vienos hibridinės atakos prieš Lietuvą dalys.
Valdantieji taip pat grasina „maršininkams“ leidimus į Seimą išrašinėjusiems ir tiesiogiai riaušėse figūravusiems Seimo nariams apkaltomis, o visiems įkliuvusiems riaušininkams – griežčiausiomis bausmėmis.
Tuo pat metu iš aukščiausių tribūnų liejasi politikų padėkos teisėsaugos struktūroms ir sau patiems taip puikiai susitvarkius su ta hibridine ataka.
Akivaizdu, kad visu tuo mėginama dangstyti ne tik antradienio fiasko, bet ir tai, jog tiek „maršininkai“, tiek prie jų prisiplakę žmonės, tiek jiems dirigavę radikalai įsisiautėjo pirmiausia dėl to, kad jau seniai regėjo valstybės institucijų nenorą tvarkytis su vis įžūlesniais ir didesniais jų iššūkiais pažeidžiant įstatymus.
Kodėl valstybės struktūros nepasirengė tam, kas įvyko, nors tai buvo galima numatyti be jokių specialių ekspertizių ar informacijų? Juk laiku ir griežtai prigriebus provokatorius riaušės greičiausiai nebūtų įsisiūbavusios.
Neįmanoma atmesti ir versijos, jog kelią ryžtingesniems veiksmams užkirto ir kai kurie įtakingi politikai, įsivaizdavę, kad svarbiausia – neprovokuoti radikalų.
Nieko nuostabaus – juk ir pagrindiniai opozicijos veikėjai, ir dalis valdančiųjų, ir prezidentas G.Nausėda ne tik anksčiau skatino radikalus savo pataikavimais – dabar irgi gieda panašią giesmę kaip ir „maršininkų“ lyderiai bei eiliniai.
Esą reikia labai aiškiai atsikirti du procesus – mitingą, kuris tęsėsi iki 17 valandos, ir tai, kas vyko po to. „Maršiečiai“ apskritai paskelbė, kad tie provokatoriai buvo valdžios ir teisėsaugos agentai, siekę sukompromituoti taikiuosius mitinguotojus.
Bet seniai buvo aišku, kad vienokie ar kitokie išpuoliai prieš Seimą ar riaušės buvo vieni pagrindinių šių veikėjų tikslų. Jie patys apie tai atvirai kalbėjo ir „taikiojo“ mitingo su kartuvėmis išvakarėse.
Pavyzdžiui, formali antivakserių mitingo organizatorė buvusi žinoma skandalistė A.Astrauskaitė nuo scenos aiškino, kad po 17 valandos ji jau nebebus atsakinga, jai jau „nebeiškels bylos“ ir tuomet „žmonės galės pamažu supti Seimą“.
Ar bent šį kartą valstybės institucijos sugebės parodyti, kad įstatymai vis dėlto galioja visiems?
