Areštuoti namus, butus ar net visus sąskaitoje esančius pinigus. Teisėjai tokius sprendimus priima lengva ranka, vos pamatę, kad į bylą įsegtas civilinis ieškinys.
Į teismus persikėlusiuose verslo ginčuose už žalą, padarytą turto areštu, vis dažniau atsako tas, kuris jo prašo. Pavojinga tendencija keliasi ir į baudžiamąsias bylas.
Dėl nepagrįsto turto arešto žalos patyrę gyventojai vis dažniau bando bylinėtis su valstybe.
Jiems laimėjus bylą, nei prašymą taikyti nuosavybės teisių apribojimą pateikusiems prokurorams, nei juos tenkinusiems teismams žalos atlyginti nereikia, ši našta tektų mokesčių mokėtojams.
Neleido sumokėti mokesčių
Kol kas dėl laikino turto arešto žalos patyrę gyventojai iš teismų išeina nuleidę galvą. Kad valstybė atlygintų patirtą žalą, reikia įrodyti, jog pareigūnų veiksmai buvo neteisėti.
Apgaulingu buhalterinės apskaitos tvarkymu įtarta verslininkė teismams bandė įrodyti, kad dėl areštuotų jos ir brolio sąskaitų negalėjo sumokėti mokesčių ir liko skolinga Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI).
Nors prokurorė tai žinojo, sumokėti mokesčių jai nebuvo leista.
Pinigus paskolino broliui
Kelis teismus apkeliavusi istorija prasidėjo dar 2008 metais, kai moteris daugiau nei už milijoną eurų (tuomet 4 mln. litų) pardavė vienos bendrovės akcijas.
Pusę sumos ji paskolino savo broliui verslui plėtoti. Pagal paskolos sutartį, brolis ją turėjo grąžinti per metus, tačiau jau po mėnesio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo.
Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra, nustačiusi, kad byloje galimas turto konfiskavimas ir gali būti pareikštas civilinis ieškinys, priėmė nutarimą laikinai apriboti teises į moters turtą – jai visiškai uždraudė naudotis banko sąskaitoje esančiais pinigais.
Dėl to verslininkė negalėjo sumokėti gyventojų pajamų mokesčio už pajamas, gautas pardavus įmonės akcijas.
Areštavo namą ir žemę
Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimis jos nuosavybės teisių apribojimas buvo pratęsiamas kas tris mėnesius.
Po kelių mėnesių verslininkė gavo VMI raštą, kad valstybei yra nesumokėjusi 127 tūkst. eurų (tuomet beveik pusės mln. litų) mokesčių, todėl areštuojamas jai priklausantis nekilnojamasis turtas – sodo namas ir žemės sklypas.
Sužinojusi apie moters situaciją VMI leido, kad mokesčius už ją sumokėtų kitas asmuo. Tai turėjo padaryti jos brolis – taip jis būtų grąžinęs ir dalį paskolos.
Tačiau jo sąskaitos taip pat buvo areštuotos. Bylą tyrusiai prokurorei vyras pateikė prašymą, kad leistų iš jo sąskaitoje esančių lėšų už seserį sumokėti mokesčius. Prokurorė tokį prašymą atmetė – esą leidus panaudoti dalį pinigų nebūtų užtikrintas civilinis ieškinys.
Toks sprendimas buvo apskųstas Vilniaus apygardos prokuratūrai, tačiau sumokėti mokesčių nebuvo leista.
Įsikišo ir antstoliai
Sumokėti mokesčius prokuratūra leido tik po pusmečio, kai verslininkė iš VMI gavo dar vieną įspėjimą su jau gerokai išaugusia suma. Tačiau skolą valstybei norėjusiems padengti broliui ir seseriai nebuvo leista sumokėti delspinigių, dėl to VMI kreipėsi į antstolius.
Verslininkė delspinigius sumokėjo ir antstolio darbo išlaidas atlygino tik po penkerių metų, kai baudžiamoji byla buvo išnagrinėta, o turto areštas panaikintas.
Dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų ir neleidimo sumokėti mokesčių moteris valstybei pareiškė 9,6 tūkst. eurų ieškinį. Verslininkė pabrėžė, kad tuo metu, kai buvo areštuotas jos turtas, o VMI siuntė raštus dėl nesumokėtų mokesčių, byloje niekas nebuvo pareiškęs civilinio ieškinio.
Moters ieškinį atmetė ir Vilniaus miesto apylinkės, ir Vilniaus apygardos teismas. Teismai nustatė, jog laikinas nuosavybės teisių apribojimas jos turtui buvo taikomas ne tik civiliniams ieškiniams užtikrinti, bet ir kaip galimas turto konfiskavimas, o žalos atlyginimo iš valstybės reikalaujanti moteris nepateikė įrodymų, kad prokurorė šią priemonę taikė be teisėto pagrindo.
Negavo motinystės pašalpos
Nepagrįstų kaltinimų sulaukusi ir išteisinta sutuoktinių pora iš Kauno apskrities iš valstybės bandė prisiteisti 10 tūkst. eurų neturtinę žalą.
Pareigūnai įtarė, jog besilaukianti moteris buvo fiktyviai įdarbinta sutuoktinio ūkyje vien tam, kad gautų motinystės pašalpą.
Pradėjus ikiteisminį tyrimą moteriai buvo apribotos nuosavybės teisės į gaunamą motinystės pašalpą, laikinai areštuotas sutuoktinių nekilnojamasis turtas.
Be to, sutuoktiniams pritaikytos ir kitos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje.
Bylinėjosi penkerius metus
Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu jie abu buvo išteisinti, tačiau patys kreipėsi į teismą prašydami atlyginti penkerius metus trukusio proceso teisines išlaidas ir neturtinę žalą.
Kauno apygardos teismas nusprendė, kad bylą tyrusi prokurorė turėjo pagrindą sutuoktiniams taikyti laikinus nuosavybės teisės apribojimus, nes ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl apysunkių nusikaltimų finansų sistemai bei vieno sunkaus tyčinio nusikaltimo – sukčiavimo.
„Sodros“ Kauno skyrius baudžiamojoje byloje buvo pateikęs beveik 60 tūkst. eurų civilinį ieškinį. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad įstatymų nustatyta tvarka buvo patikrintas Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokurorės priimtų nutarimų teisėtumas ir pagrįstumas.
Teismas nurodė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog taikytos procesinės prievartos priemonės buvo neteisėtos ir nepagrįstos vien dėl to, kad ieškovai buvo išteisinti.
Ši byla buvo pasiekusi ir Aukščiausiąjį teismą. Šio teismo vertinimu, nors areštuotas turtas buvo didesnės vertės nei pareikšto ieškinio suma, tai nepatvirtina, kad nuosavybės teisių į tą turtą apribojimas pažeidė proporcingumo principą.
Įtarė neteisėta veikla
Vyrui, kuriam įtarimai buvo pareikšti be pagrindo, iš valstybės nepavyko prisiteisti nė euro. Tokį ieškinį jis buvo pateikęs Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Įtarimus dėl esą neteisėtos ūkinės veiklos dar 2019 metais jam buvo pareiškusi Šiaulių apygardos prokuratūra, tačiau po metų ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas.
Buvo įtariama, kad vyras dalyvavo versle, susijusiame su automobilių prekyba, nors neturėjo leidimo tokiai veiklai. Tokių įtarimų pareigūnams kilo dėl to, kad per vyro banko sąskaitą vienai JAV bendrovei buvo sumokėta 60 tūkst. eurų. Be to, jis pats dėjo skelbimus apie parduodamus automobilius.
Nesurinkus jo kaltės įrodymų praėjusių metų rugsėjį ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Nepaisant to, kad byloje trūko pagrįstų įtarimų, laikinai buvo areštuotas jo turtas.
Įtarimų atsikratęs ir teismams tokį sprendimą apskundęs vyras įsitikinęs, kad turto areštas buvo tik priemonė jį prakalbinti, nes tyrimo metu jis atsisakė duoti parodymus prieš save.
Priimti sprendimą nelengva
„Nuosavybės teisių apribojimas – visada diskutuotinas klausimas, nes vyksta ikiteisminis tyrimas, teisminis nagrinėjimas ir tik priimant teismo nuosprendį tampa aišku, ar iš to turto kas nors bus išieškoma, ar ne.
Atsakyti į šį klausimą vienareikšmiškai ikiteisminio tyrimo metu prokuroras negali“, – sakė buvęs Generalinės prokuratūros prokuroras, advokatas Mindaugas Dūda.
Advokatas pabrėžė, jog jei byloje yra pareikštas civilinis ieškinys, prokuroras privalo imtis visų priemonių, kad turtas būtų surastas, jį būtų galima konfiskuoti ir patenkinti ieškinį.
Nuosavybės teisės apribojimą teismai taiko beveik kiekvienoje byloje, kurioje yra pareikšta civilinių ieškinių.
Vertė neatitinka tikrovės
„Tačiau problema yra didesnė – ar pagrįstai reiškiami įtarimai, ar pagrįstai pradedamas procesas“, – svarstė M.Dūda.
Laikinai areštuojamo turto vertė dažnai būna didesnė nei valstybei ar kitiems asmenims padaryta žala.
„Nekilnojamojo turto vertė dažnai nustatoma pagal Registrų centre esančius turto vertinimus, kurie dažnai prasilenkia su realybe. Reali rinkos vertė yra vienokia, o pagal Registrų centrą – kelis kartus mažesnė. Jei nekyla ginčų ir negaunama skundų, į tai nelabai kas kreipia dėmesį“, – pasakojo M.Dūda.
Neliko iš ko gyventi
Tačiau pasitaiko atvejų, kai teismai areštuoja visą įtariamojo turtą. Tai patyrė buvęs Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Valdas Sutkus, kuriam įtarimai buvo pareikšti praėjusių metų birželį. Byla nebaigta tirti iki šiol.
„Pradėjus šį tyrimą buvo areštuotas mano turtas: pastatai, žemės sklypai, automobilis, mano asmeninės ir įmonės sąskaitos.
Dėl įmonės susidarė kuriozinė situacija. Aš dirbu verslo konsultavimo bendrovėje, iš jos nesu atleistas, bet įmonė negali mokėti man atlyginimo, nes jos sąskaita areštuota ir iš jos draudžiama atlikti bet kokius mokėjimus.
Po visų šių veiksmų man liko tiek pinigų, kiek tuo metu turėjau kišenėje, gal 200 eurų.
Visa kita buvo paimta ir nusavinta neribotam laikui.
Tokiu būdu žmogus pasmerktas badauti. Kiek tai truks, niekas nežino – gal metus, o gal dvejus.
Kad galėčiau gyventi, kažkiek pinigų pasiskolinau iš draugų. Kartais liūdnai juokauju: gerai, kad tai vyksta vasarą, kol nereikia mokėti už šildymą, bet reikia sumokėti už elektrą, kitus komunalinius mokesčius“, – „Lietuvos rytui“ yra sakęs V.Sutkus.
Pavyksta ir išlošti
Advokatas M.Dūda pripažino, kad dėl ilgai trunkančio nuosavybės teisių apribojimo įtarimų sulaukę žmonės patiria nemažai žalos – turto apribojimai gali sužlugdyti jau suplanuotus sandorius, tačiau būna ir atvirkščiai:
„Kartais žmonės net džiaugiasi, pavyzdžiui, penkerius ar šešerius metus, kol vyksta ikiteisminis tyrimas, negali parduoti namo, o paskui jį parduoda kelis kartus brangiau.“
Atsako tik ieškovas
Teismams nagrinėjant civilines bylas, už nepagrįstus prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsako tie, kurie jų prašo.
Ar tai teisinga, teisininkai diskutuoja vis garsiau.
„Tarkime, žmogus turi skolininką, juridinį asmenį, ir paprašo teismo areštuoti jo turtą. Teismas, nesigilindamas, ar asmuo turi kito turto, areštuoja jo sąskaitas. Dėl to žlunga sandoriai ir juridinis asmuo patiria didžiulę žalą, o ieškinys dėl skolos galiausiai atmetamas.
Tuomet skolininkas paduoda į teismą žmogų, kuris paprašė areštuoti jo turtą. Nepaisant to, kad nepamatuotą sprendimą areštuoti sąskaitas, o ne kitą turtą, priėmė teismas, atsakyti turi ieškovas“, – apie vis dažnesnes situacijas teismuose kalbėjo teisės profesorius Romualdas Drakšas.
Profesoriaus nuomone, jei atsakomybę dėl padarytos žalos turėtų pasidalyti ieškovas ir teismas, teismai tokius sprendimus priimtų atsargiau.
Teisėjai – lyg notarai
Civilinio kodekso dvidešimtmečiui skirtoje konferencijoje teisės profesorius Egidijus Šileikis svarstė, ar taip nepaneigiama ir neiškreipiama Konstitucijos garantuota žmogaus teisė kreiptis į teismą dėl teisių ir laisvių gynimo.
„Visais atvejais, teismui atmetus ieškinį, ieškovui gresia civilinė atsakomybė be kaltės, nes atsakovas pareikalaus atlyginti nuostolius, o teismas visais atvejais nusiplaus: atsakys, kad ieškovas prašė, o teismas tenkino“, – aiškino E.Šileikis.
Profesoriaus teigimu, teismas tarsi atlieka notaro funkcijas – patvirtina laikinąsias apsaugos priemones, kurių prašo vienas proceso dalyvių, bet už tai neprisiima jokios atsakomybės.
„Galbūt ieškovas nepagrįstai prašė, bet taikė teismas, veikiantis Lietuvos Respublikos vardu. Teismai išvengia atsakomybės, nors jie Lietuvos Respublikos vardu priima sprendimus tiek išnagrinėdami bylą iš esmės, tiek priimdami tarpinius sprendimus“, – sakė E.Šileikis.
Teismo, kaip institucijos, atsakomybės teisininkai pasigenda ir priešingu atveju – jei prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkinamas, o išnagrinėjus bylą paaiškėja, kad turto, kurį būtų galima išieškoti, nebeliko.
Lems ir milijonierių ginčą
Lietuvos teismuose jau keletą metų verda kova tarp turtingiausių šalies verslininkų – Nerijaus Numos aplinkos ir Mindaugo Marcinkevičiaus, kurie įtraukti į verslininkų ginčą dėl galimai kilusios žalos „Akropolių“ perleidimo sandoriuose.
Iš M.Marcinkevičiaus N.Numos aplinka siekia prisiteisti beveik 100 milijonų eurų žalą po teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, jam paprašius informacijos apie „Akropolių“ pardavimo aplinkybes.
Iš pradžių ieškinius atmetę teismai vėliau poziciją pakeitė – išnagrinėję bylą iš naujo tenkino ieškinius, o byla šiuo metu nagrinėjama aukščiausios instancijos teisme.
