Kelios dešimtys vyrų talkino Afganistane tarnavusiems Lietuvos kariams, o išvykdami iš gimtosios šalies jie pasiėmė ir šeimos narius.
Pora afganų spėjo išmokti kalbėti lietuviškai ir ši aplinkybė labai praverčia siekiant išsiaiškinti užsieniečių poreikius.
Vertėju dirbęs Walei Kanhe atvyko su žmona ir trimis vaikais. Mažiausiai dukrai – vos trys mėnesiai. Sunegalavusiai mažylei buvo itin sunku ištverti dvi naktis Kabulo oro uoste laukiant skrydžio.
Kai kurie žmonės oro uoste išsigelbėjimo laukė dar ilgiau.
„Situacija oro uoste labai bloga, susirinko gausybė žmonių“, – pasakojo 32 metų W.Kanhe. Išvykti iš Afganistano vertėjas apsisprendė maždaug prieš 3 mėnesius, kai jam buvo pasiūlyta tokia galimybė.
Planuoja likti Lietuvoje
Vyras su šeima pravažiavo ir tą vietą, kurioje trečiadienį nugriaudėjo kelias dešimtis gyvybių nusinešęs sprogimai.
„Labai džiaugiamės, kad likome gyvi ir atsidūrėme Lietuvoje“, – kalbėjo W.Kanhe.
Iš pradžių jam su kitais afganais teko skristi į Uzbekistaną. Iš nuošalaus šios šalies oro uosto pakilęs Lenkijos oro linijų „Lot“ lėktuvas dar leidosi Gruzijoje ir tuomet pasiekė Lenkiją bei Lietuvą.
„Viskas labai gerai, visi žmonės mums nuoširdžiai padeda, nes puikiai žino situaciją Afganistane“, – tikino Lietuvos kariuomenės talkininkas.
Jis tikino niekur nesiruošiantis išvykti iš Lietuvos.
„Pirmiausia reikia sutvarkyti formalumus, o tuomet bandysime įsitvirtinti. Esu pasiruošęs imtis veiklos“, – tikino W.Kanhe.
21 metų Nesaras Azheeras prisistatė žurnalistu, jaunuolis yra parašęs straipsnių net Lietuvos žiniasklaidoje.
Palikti Afganistaną jis ryžosi dar ir todėl, kad motina dirba valstybės tarnyboje, tačiau visą valdžią šalyje perėmė Talibano grupuotė.
„Saugu, ramu ir visai nešalta“, – pirmaisiais įspūdžiais Lietuvoje dalijosi besišypsantis N.Azheeras.
Rūpesčiai – dėl rūbų
Tuo tarpu Raseinių rajono merui Andriui Bautroniui būtent dėl afganams reikalingų drabužių ir avalynės kyla daugiausia rūpesčių, mat kai kurie žmonės atvyko vilkėdami tik marškinėlius.
„Reikalingi medikamentai, drabužiai, maisto produktai. Jokių kitokių ypatingų pageidavimų jie nepareiškė“, - kalbėjo meras.
Pasak A.Bautronio, abejingų ar priešiškai nusiteikusių raseiniškių yra vienetai, dauguma žmonių nusiteikę geranoriškai, atvykėliams jaučia pagarbą ir dėkingumą. Meras mano žinantis ir tokios nuomonės priežastį.
„Gyventojams aiškiai buvo pasakyta, kad tai žmonės, kurie padėjo Lietuvos kariuomenei“, - kalbėjo meras.
Vietinių nuotaikos – skirtingos
Tačiau Raseinių gatvėse galima išgirsti ir kitokių nuomonių.
„Nelabai patinka tokia kaimynystė. Kodėl jie čia turėtų gyventi?“ - svarstė greta bendrabučio gyvenantis Zigmantas.
Vyras tikino su užsieniečiais nebendravęs ir negirdėjęs, kad jie būtų kažką negero padarę.
„O ką gali žinoti?“ - neapleido abejonės Zigmanto. Jam keista, kad žmonės paliko gimtąjį kraštą ir atsidūrė visiškai nepažįstamoje šalyje.
Tuo tarpu šuniuką vedžiojusi Regina tikino net labai nudžiugusi, kad bendrabutyje įsikūrė afganų šeimos.
„Labai gražūs vaikai. Aš su jais ir apsikabinu, ir pasibučiuoju“, - kalbėjo raseiniškė.
Moteriai gaila žmonių, kurie turėjo palikti savo šalį bėgdami nuo mirties, todėl pritarė sprendimui suteikti jiems prieglobstį.
