Dar viena šalies viešosios erdvės susiskaldymo iliustracija tapo savaitės pradžioje nerimęs triukšmas dėl Advokatų tarybos pirmininko I.Vėgėlės kalbos.
Advokatas apkaltino valdžią nebendraujant su visuomene, paminant Konstituciją, įstatymus, tarptautinius dokumentus ir pamatines žmogaus teises.
Taip jis įvertino Vyriausybės žadamus nesiskiepijančių piliečių galimybių ribojimus nuo rugsėjo 13-osios.
I.Vėgėlė taip pat beveik žodis žodin atkartojo prieš valdžią, skiepus, migrantus, mažumų teises burnojančios visuomenės dalies ideologiją – esą Lietuvos valdžia tapo tik globalistinių, tarptautinių didžiojo verslo ir kitų nerenkamų prievartinių struktūrų įrankiu bei pastumdėle.
Ne tik valdančiųjų atstovai arba šalininkai, bet ir kai kurie opozicijos atstovai, teisės ekspertai atkirto, kad advokatas pateikė asmeninę politinę poziciją.
Netgi pasigirdo spėjimų, kad šis veikėjas, viešo asmens karjerą pradėjęs nesėkmingu mėginimu įsitvirtinti politikoje besiskaldžiusių krikščionių demokratų gretose po K.Bobelio vėliava, dabar svarsto grįžti į tą pačią upę.
Galbūt net planuoja dalyvauti prezidento rinkimuose.
Į I.Vėgėlės samprotavimus, kad nesiskiepijimas yra neginčijama žmogaus teisė, jo kritikai atkirto klausimu: o kaip dėl kitų visuomenės narių teisės dėl to nesusirgti?
Natūralu, kad tokiose prieštarose paskendo esminis klausimas: ar teisingos konkrečios priemonės apriboti nesiskiepijančiųjų teises, o ne pats ribojimo principas?
Padėtį dar labiau įkaitino, o kartu iškreipė kai kurie aukščiausi politikai.
Antai vis aštresnę viešųjų ryšių ir politinę krizę išgyvenanti vidaus reikalų ministrė A.Bilotaitė išrėžė, kad I.Vėgėlė padeda A.Lukašenkos režimui ir apskritai visiems Lietuvos priešams.
Tuo metu neteisėtų migrantų iš Baltarusijos krizė tos pačios A.Bilotaitės vis sunkiau valdomoje srityje, atrodo, jau įgauna naują pagreitį.
Vos spėjus pasidžiaugti, kad per naktį sieną nesėkmingai kirsti bando jau vos keli nelegalai, pastarosiomis dienomis jie vėl puolė veržtis dešimtimis.
Be to, vis daugiau pranešimų, kad tokių užsieniečių stovyklose esą bręsta humanitarinė katastrofa, o kartu su ja – ir sunkiai prognozuojamų riaušių grėsmė.
Bene garsiausiai apie tai viešai prabilo Seimo kontrolierių įstaigos Žmogaus teisių biuro vadovas V.Valentinavičius. Jis piktinosi, kad esą neužtikrinami net būtiniausi migrantų poreikiai, jie kenčia nuo šalčio, nešvaros, maisto stygiaus. Jau nekalbant apie jų miglotą ateitį.
Dėl emocingų ir aštrių savo pareiškimų V.Valentinavičius anksčiau sulaukė A.Bilotaitės kirčių, o šią savaitę kontrolierių sukritikavo ir Seimo pirmininkė V.Čmilytė-Nielsen – esą jis ropščiasi ne į savo daržą.
Žodžiu, požiūris į nelegalus – visiškai skirtingas. Tačiau bene labiausiai šiame „dialoge“ pasižymėjo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas konservatorius L.Kasčiūnas.
Atrodo, jog šis politikas demonstratyviai įsivėlė į kone susistumdymu grėsusį virsti žodinį konfliktą su nelegalais iš Afrikos, kategoriškai ir pakeltu tonu aiškindamas, kad nė vienas jų čia negaus politinio prieglobsčio, visi bus išsiųsti atgal ar net sės į kalėjimą.
Tai sukėlė verpetų ir pačioje valdančiojoje koalicijoje. Vienas didžiausių L.Kasčiūno ideologinių oponentų, Laisvės partijai atstovaujantis Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas T.V.Raskevičius pareiškė, kad jam „nuoširdžiai gėda“ dėl tokio kolegos elgesio.
Savaime suprantama, L.Kasčiūno požiūriui pritartų nemaža dalis Lietuvos piliečių. Tačiau politikas vis dėlto turėtų labiau sverti savo žodžius, kad nesukeltų tariamų žmogaus teisių gynėjų išpuolių. Pasaulis keičiasi, todėl nebūtina viešai veltis į diskusijas, o verčiau padėti Lietuvai konkrečiais darbais.
Panašus, o gal net tragikomiškesnis ir iškalbingesnis vaizdas valdžios santykių su „maršiečiais“, kurie neatsisako planų žūtbūt surengti prie Seimo naują mitingą, fronte.
Šiai akcijai, kuri turėtų įvykti pirmąją Seimo rudens sesijos dieną, rugsėjo 10-ąją, leidimą Vilniaus miesto savivaldybė išdavė dar liepos pradžioje.
Tačiau paaiškėjo, kad sostinės valdžia iš naujo svarstys prašymą dėl mitingo prie Seimo ir tai darys tik kitą antradienį.
O kol bandoma išspręsti painiavą dėl leidimų, policija ir kitos jėgos struktūros perspėja „maršiečius“, kad taip, kaip buvo rugpjūčio 10-ąją prie Seimo rūmų, jau tikrai nebus, be to, rekomenduojama mitingą rengti leisti ne prie parlamento, o kur nors nuošaliau.
Pati Seimo vadovė V.Čmilytė-Nielsen paskelbė, kad su „maršiečiais“ susitiks pirmadienį Seimo rūmų kieme, mat į parlamentą jie negali patekti, nes neturi galimybių paso.
Akivaizdu, jog politikė tokiu žingsniu siekia parodyti, kad valdantieji anaiptol nevengia „dialogo“, bet jis yra neįmanomas su tais, kurie tiesiog reikalauja, kad valdžia pasitrauktų, nes kitaip bus nuversta.
Kita vertus, „maršiečių“ agresija kartu savotiškai skiepija valdžią ir nuo kritikos, kad ji nebendrauja su oponentais, ir nuo būtinybės per radikalų galvas pasiekti tą visuomenės dalį, kuri yra nuoširdžiai sutrikusi arba neinformuota.
Tačiau šiuo atveju nepralaimi ir „maršiečiai“. Jiems svarbu parodyti, kad su protestuotojais susitikdami aukščiausi valdžios atstovai jų bijo ir pripažįsta kaip mažų mažiausiai lygiavertę jėgą.
Sunku pasakyti, kuri pusė savo šalininkų gretose dėl to laimės daugiau viešųjų ryšių taškų.
Tačiau tokie procesai dar kartą paliudija, kokia nuvertinta sąvoka Lietuvoje virsta „dialogas“.
