Džiaugsmo mažai, nes daugėja ženklų, kad net paskiepytiesiems dviem dozėmis greičiausiai reikės ir trečios, nes virusas mutuoja ir įgauna vis naujas formas. Tuo metu nepasiskiepijusioje visuomenės dalyje (nors ne vien joje) auga susirgimų ir mirčių skaičiai.
Prezidentas G.Nausėda, kuris buvo paskelbęs 70 proc. tikslą, tuojau pat Vyriausybei iškėlė naują – paskiepyti 90 proc. gyventojų.
Be to, šalies vadovas bene pirmą kartą konstatavo, kad kai kurie žmonės, pirmiausia dirbantys švietimo ir sveikatos apsaugos srityse, turės skiepytis privalomai.
Akivaizdu, kad prezidentas toliau norėtų atrodyti vienu pagrindinių kovos su pandemija vairininkų, taip pat siekia atitaisyti tą reputacinę žalą, kurią jam padarė ankstesni garsūs jo paties pareiškimai.
Tarp tokių – kirčiai Vyriausybei, kad ji, užuot visą vasarą nuosekliai vykdžiusi skatinimo skiepytis kampaniją, ėmė grasinti žmonėms teisių ribojimo bizūnu ir perlenkė lazdą.
Šalies vadovas sulaukė nemažai kritikos ne tik dėl tokio blaškymosi, bet ir dėl galimo tiesioginio kenkimo visuomenei – esą būtent dėl tokių jo, taip pat socialdemokratų lyderės V.Blinkevičiūtės pareiškimų ėmė mažėti besiskiepijančių žmonių skaičius.
Nenuostabu, kad be didesnio entuziazmo įvertintas ir naujas G.Nausėdos paskelbtas tikslas – paskiepyti 90 proc. gyventojų.
Kad dabartinėje situacijoje bet kokie skaičiai ar jais reiškiami tikslai nebeturi apčiuopiamos svarbos, atsainiai pareiškė ir premjerė I.Šimonytė.
Negana to, dėl tokio aktyvaus prezidento raginimo skiepytis prieš jį atsigręžė aplink radikaliųjų „maršiečių“ vėliavą susibūrusi visuomenės dalis, kuri šį politiką dar visai neseniai garbino kaip vieną pagrindinių savo užtarėjų.
Juolab kad kaip tik tą patį pirmadienį Šeimų sąjūdžio veikėjai susitiko su Seimo pirmininke V.Čmilyte-Nielsen ir įteikė jai ultimatumų valdžiai sąrašą.
Tarp reikalavimų – atšaukti visus numatytus nepasiskiepijusiųjų teisių ribojimus, atstatydinti sveikatos apsaugos ministrą A.Dulkį, atsisakyti planų įteisinti lyčiai neutralią partnerystę, ratifikuoti Stambulo konvenciją.
Jeigu valdžia šiuos reikalavimus įgyvendintų, „maršiečiai“ maloningai pažadėjo svarstyti, ar nereikėtų nukelti rugsėjo 10 d. numatyto mitingo prie Seimo.
Žinoma, šiuos reikalavimus valdžios atstovai atmetė, o Laisvės partijos vedlė ekonomikos ir inovacijų ministrė A.Armonaitė, kurios nekenčia „maršiečiai“, tyčia pakartojo juos anksčiau itin supykdžiusią premjerės I.Šimonytės mintį, kad visi, kuriems nepatinka ši valdžia, turės palūkėti kitų rinkimų.
Tuo metu Šeimų sąjūdžio atstovai kartojo, kad vienas pagrindinių jų tikslų – versti šią valdžią, taip patvirtindami prognozes, jog rengs mitingus ar kitokius protestus iki pat šio Seimo kadencijos pabaigos.
Bet karščiausią kibirkštį į „maršiečių“ kurstomą laužą taip pat sąmoningai sviedė vieno Laisvės partijos lyderių R.Šimašiaus vadovaujama Vilniaus savivaldybė, atšaukusi anksčiau duotą leidimą rugsėjo 10-osios mitingui.
Taip buvo įgyvendintas greičiausiai seniai puoselėtas tiek sostinės, tiek nacionalinės valdžios dalies viršūnių noras pagaliau parodyti kumštį miniai, kuri dėl ankstesnio valdančiųjų tūpčiojimo ir įtikėjo savo galia, taip pat nebaudžiamumu.
Atšaukdama leidimą mitingui sostinės valdžia taip pat galėjo siekti tikslo įkąsti ir pagrindinių politinių konkurentų liberalų lyderei V.Čmilytei-Nielsen, kuriai buvo priekaištaujama, kad susitikusi su marginalų atstovais ji taip legitimuoja juos ir pakylėja į aukštesnį politinį lygį.
Šis Seimo vadovės žingsnis net buvo prilyginamas deryboms su teroristais.
Kritika Seimo pirmininkei, kad toks parodomasis susitikimas galėjo pridaryti daugiau žalos nei duoti naudos, ko gero, iš dalies yra pagrįsta.
Vis dėlto radikalus ir už jų stovinčią margaspalvę minią, ko gero, dar labiau įkvepia tokie valdžios veiksmai kaip mitingo draudimas. Juk akivaizdu, kad jis pagrįstas politiniais motyvais, o ne saugumo pažymomis ar nuogąstavimais dėl galimo smurto.
Kažin ar ne protingiau būtų buvę mitingą leisti, tačiau nuo pat pirmos jo akimirkos prie Seimo sutelkti gausias ir viskam pasirengusias pareigūnų pajėgas, kurios, vos pasirodžius agresijos ženklams, tuojau pat ją užgniaužtų.
O dabar susidaro įspūdis, kad valdžia mitinguotojų bijo, todėl gudrauja, manipuliuoja institucijomis ir galiomis.
Dar blogiau tai atrodys, jeigu teismas vis dėlto mitingą leis.
Reikėtų pripažinti, kad tokie draudimai kuria pavojingą antidemokratinį precedentą, kai valdžia ima riboti vieną pamatinių demokratijos principų – žmonių teisę susirinkti ir protestuoti.
Tokios konstitucinės teisės svarbą priminė ir prezidentas G.Nausėda.
Beje, po kitų garsių riaušių, prie parlamento rūmų vykusių 2009 metų sausio mėnesį, ne viena valdžia jau taip žaidė su „galimomis grėsmėmis“ ar mitingų vietos nustatymais kur nors užmiestyje.
Ironiška, kad šiuo metu lygiai taip pat elgiasi dabartinių valdančiųjų šalininkų nuožmiai kritikuojamas Kauno meras V.Matijošaitis su savo komanda, neleisdamas miesto centre surengti homoseksualų eitynių, – esą Laisvės alėja rekonstruojama, todėl mitinguotojai tegu renkasi kitur.
Visuotinių ideologinių ir politinių karų, visuomenės susiskaldymo laikais šitokie žingsniai labiausiai kenkia ne tiek skirtingoms kariaujančiųjų stovykloms, kiek pačiai demokratijai ir pamatiniams jos principams.
