Liepos 14-osios naktį trylikametei paauglei iš Kauno prasidėjo gimdymas. Kai į stovyklą iš Alytaus atskubėjo greitosios pagalbos medikai, mergaitė jau buvo pagimdžiusi. Pribuvėjomis teko pabūti stovykloje dirbusioms pedagogėms.
Paauglė su ką tik gimusiu kūdikiu buvo išgabenti į Alytaus apskrities S.Kudirkos ligoninę. Čia jaunąją gimdyvę ir kūdikį apžiūrėję medikai konstatavo, kad vaikas išnešiotas ir sveikas, tik šiek tiek mažesnio svorio, nei įprasta.
Dar nelabai suvokianti, kas atsitiko, jaunoji mama jautėsi gerai, jokių komplikacijų po gimdymo nepatyrė.
Paauglė – išžaginimo auka?
Ant ežero kranto esančios stovyklos auklėtojai ir ten dirbę pedagogai griežtai prisaikdinti tylėti – jokių komentarų, jokių detalių apie paauglės gimdymą ir jo aplinkybes.
Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Andželika Vežbavičiūtė taip pat kalbėjo aptakiai: „Nepilnametį asmenį liečianti informacija labai jautri ir gali pažeisti jo interesus, nes asmuo lengvai atpažįstamas.“
„Lietuvos rytui“ pavyko sužinoti, kad pagimdžiusi stovykloje nepilnametė iš Kauno augo anksčiau tam tikrų socialinių problemų turėjusioje, tačiau dabar jau jas įveikusioje šeimoje. Kūdikio laikina globėja tapo paauglės motina.
Gimdymas vaikų stovykloje sudomino ir teisėsaugininkus. Imtasi tyrimo, o rugsėjo mėnesį paaiškėjo, kad vaiko tėvas – pilnametis vyras.
Netrukus tyrime atsirado formuluotė – „išžaginimas“.
Teigiama, kad paauglė slėpė, kas jai nutiko, o apie jos nėštumą esą nežinoję nei tėvai, nei vasaros stovykloje dirbę pedagogai.
Kaip niekas nepastebėjo pasikeitusios mergaitės išvaizdos, neaišku. Patyrusiems medikams tai kelia nuostabą.
Dabar paauglei iš Kauno teikiama visokeriopa psichologinė pagalba. Greičiausiai jaunajai mamai taip pat bus sudarytos sąlygos mokytis ir baigti pagrindinio ugdymo mokyklą.
Išgirdome naują istoriją
Iki šiol jauniausia gimdyvė Lietuvoje buvo užregistruota 1995-aisiais. Gimdymo metu jau tebuvo 11 metų ir 5 mėnesiai. „Lietuvos ryto“ žurnalistai bandė ją surasti.
Vienų liudininkų teigimu, ji galėjo gyventi Vilniuje ar jo apylinkėse, kiti rodė Suvalkijos link. Galbūt ta paauglė galėjo gyventi Kazlų Rūdos savivaldybėje esančiame Ąžuolų Būdos miestelyje.
Tokiuose miesteliuose dažniausiai visos žinios aptariamos vietinėse parduotuvėse, bibliotekose arba seniūnijose.
Neapsirikome. Tiesa, Ąžuolų Būdoje seniūnijos nėra, bet kelios miestelio senbuvės iškart prisiminė vienos paauglės istoriją. Atrodė, kad esame jau visai arti tikslo.
Privažiavus nurodytą vienaaukštį mūrinuką, nustebino išpuoselėta aplinka, žolėje pūpsanti moliūgų krūva, dar žydinčios rudeninės gėlės ir triūsianti simpatiška šeimininkė.
Ji maloniai pakvietė į vidų.
„Taip, mano dukra pagimdė sūnų Vilių būdama penkiolikos“, – motiniškai pradėjo pasakojimą Eugenija Aušiūrienė, o mes supratome, kad radome ne tos paauglės, kurios ieškojome, namus, nes ana buvo dar jaunesnė.
E.Aušiūrienė prisiminė, kad dukra savo nėštumą ilgai slėpė.
Sūnaus Viliaus ji susilaukė nuo vos už keliolikos metrų gyvenančio taip pat nepilnamečio kaimyno. Kai jis bandė išsižadėti artimo bendravimo su Justina ir jos pagimdyto sūnelio, buvo atlikti tyrimai, kurie akivaizdžiai įrodė, kad tai – melas.
Dabar jau devyniolikmečio Viliaus močiutė neslėpė, kad jo tėvas iki šiol neatlieka savo pareigų – niekada sūnumi nesirūpino.
„Vilius – labai panašus į tėvą. Bet paveldėjo ne tik išvaizdos, bet ir vidinius bruožus.
Mus užgriuvo nemenki išbandymai, kai sužinojome, kad anūkas turi autizmo požymių.
Dėkui Dievui, didelėmis pastangomis ir su specialistų pagalba pavyko suvaldyti šiuos sutrikimus“, – atviravo E.Aušiūrienė.
Šalia jos sėdėjęs Vilius prisipažino, kad vaikystėje bijojęs net savo senelio.
Paklausta, kaip Justinai pavyko įveikti ankstyvos motinystės išbandymus, ar ji nepatyrė neretai žiaurių provincijos patyčių, E.Aušiūrienė didžiuodamasi prisipažino, kad jos dukra – stipri ir viską įveikė: baigė mokyklą, greitai išmoko visas sūnaus auginimo pamokas ir labai juo rūpinosi.
Tiesa, po kiek laiko ji patraukė į Angliją, bet kone kiekvieną mėnesį grįždavo ir tebegrįžta lankyti sūnaus.
Jis irgi ne kartą su močiute buvo nuskridęs pas mamą, o dabar net pasvarsto, kad galbūt vertėtų išvykti į Angliją ilgesniam laikui.
Klausimas, kas vis dėlto lėmė, kad dukra taip anksti tapo mama, E.Aušiūrienės nesutrikdė. Ji nuoširdžiai prisipažino dėl to jaučianti ir savo kaltę: „Galbūt Justinai trūko mano dėmesio ir meilės. Gal man reikėjo dažniau su ja pasikalbėti apie gyvenimą, apie galimus išbandymus, kuriuos mergaitės ir merginos patiria ištikus pirmajai meilei?
Bet visada maniau, kad jei aš ko nors nedarau arba ką nors rodau savo gyvenimo būdu, tai to pakanka, kad mano pavyzdžiu sektų ir dukra. Matyt, apsirikau.“
Už viską dėkinga tėvams
„Sūnaus tėvas buvo pirmoji ir didžioji mano meile! Aš dėl jo galėjau viską padaryti.
Tuo metu taip atrodė. Buvo labai skaudu ir sunku, kai jis mane paliko.
Bet viskas išgyvenama. Ėjau į mokyklą. Sūnų prižiūrėdavo mama. Aš iš mokyklos parbėgdavau jo pamaitinti.
Mama man ir tada labai padėjo, ir padeda iki šiol. Išleido mane į studijas ir darbus. O vaiko tėvas – tik tarsi donoras. Jis sūnumi nesirūpino, nesirūpina ir nemanau, kad kada nors gyvenime rūpinsis“, – apie savo ankstyvą motinystę „Lietuvos rytui“ pasakojo Justina.
Į Angliją ji, kaip ir daugelis lietuvių, išvykusi ieškoti geresnio gyvenimo. Ten su anglu sukūrė gražią šeimą, augina dar du sūnus.
„Mano vyras Vilių priėmė kaip savo vaiką. Iš pradžių berniukui sunkiai sekėsi su juo bendrauti. Pavydėjo manęs.
Juk vaikai dažniausiai bet kam jaučia pavydą dėl savo mamų.
Bet kai Vilius artimiau susipažino su vyru, jų santykiai pasikeitė, pradėjo šiltai, artimai bendrauti“, – atviravo Justina.
Vingiuoti jaunų mamų keliai
Neprarasdami vilties rasti tą vienuolikmetę, pagimdžiusią 1995 metais, sužinojome, kad panaši istorija buvo ištikusi paauglę kitame Suvalkijos miestelyje. Pasukome į Marijampolės savivaldybėje esantį Želsvos miestelį.
Jo gatvėje sutiktos dvi pagyvenusios moterys iš karto parodė, kad reikia sukti prie miškelio, kur gyvena tos paauglės tėvai. Duris atidarė simpatiška brunetė.
Bet ir šį kartą pataikėme ne ten, nes šiuose namuose keturiolikmetė, bet ne vienuolikmetė pagimdė vaiką. Tai nutiko 2005 metais.
„Dabar dukra, sukūrusi laimingą šeimą, gyvena Marijampolėje. Jos vyras ir jo tėvai mano anūkę priėmė kaip savo vaiką, tad skaudžios praeities ji nebenori prisiminti“, – tepasakė Želsvos gyventoja ir pridūrė, kad anūkės tėvas gyvena kaimynystėje, tačiau ja nesirūpina, nors jis šeimoje – vienturtis sūnus.
Vartant „Lietuvos ryto“ archyvus užkliuvo dar viena ankstyvos motinystės istorija. Ir ši – taip pat Suvalkijoje.
2008 metais, Šakių rajone, Sintautų miestelyje, vyko septyniolikmetės Reditos ir 28 metų Vytauto drama.
Pirmąjį jų bendrą vaiką Redita pagimdė būdama keturiolikos metų ir kelių mėnesių.
2008 metais Redita ir jos gyvenimo draugas Vytautas norėjo susituokti, tačiau teismas du kartus jų prašymus buvo atmetęs, nes tam tada nepritarė Vaikų teisių apsaugos tarnyba, nors tuo metu Redita jau buvo dvejų metų sūnaus ir trijų mėnesių dukters mama.
Vis dėlto Reditai ir Vytautui pavyko susituokti. Tačiau 2018 metais, turėdami jau keturis vaikus, jie pasuko skirtingais keliais.
Dabar Redita su mažiausiu penkerių metų vaiku gyvena Šakiuose. Jos buvęs vyras įsikūręs netoliese.
Vedė dar kartą ir tapo net aštuonių vaikų šeimos galva – augina savo paties tris vaikus, vieną bendrą su naująja žmona ir dar keturis jos vaikus iš ankstesnių santykių.
Pasikalbėti apie iširusią pirmąją šeimą Vytautas atsisakė. Redita buvo atviresnė: „Skirtis nutariau aš, nes nebegalėjau pakęsti buvusio vyro girtuoklysčių ir jo šeimos kišimosi į mūsų santykius. Dabar gyvenu Šakių savivaldybės mums skirtame socialiniame dviejų kambarių bute. Su trimis vaikais, kuriuos pasiėmė į savo naują šeimą vyras, iki šių metų vasaros negalėdavau matytis.
Dabar man jau suteikta galimybė kartą per savaitę su jais susitikti dviem valandoms.“
Tiesa, Redita šiuo metu niekur nedirba, nors profesinėje mokykloje yra įgijusi virėjos specialybę. Jai pragyventi su vaiku padeda draugas.
Paklausta, kas lėmė ankstyvą motinystę, Redita pasakojo, kad jos ir buvusio vyro tėvai Sintautuose gyveno kaimynystėje, artimai bendraudavo. Taip ji ir susipažinusi su būsimu beveik dvigubai vyresniu savo keturių vaikų tėvu.
Vaikystėje Redita tėvų meilės ir šilumos nepatyrė, nes jie abu girtavo, o jai neretai tekdavo glaustis buvusio vyro Vytauto namuose.
2008 metais Reditos motina buvo užmušta. Įtarimai dėl to tada buvo pareikšti merginos tėvui Algirdui. Jis neseniai grįžo iš įkalinimo. Vėl apsigyveno Sintautuose, bet su dukra matosi retai.
Labai jaunų gimdyvių šalyje vis mažėja
Statistikos departamento duomenimis, 2016 m. gimdė 29 penkiolikametės ir jaunesnės merginos. 2016 m. 15–19 metų motinoms gimė 1016 vaikų. Šioje amžiaus grupėje gimdymų skaičius nuosekliai mažėjo ir per penkiolika metų krito beveik tris kartus.
2001 m. šios amžiaus grupės motinoms gimė 2762 kūdikiai, 2006 m. – 2480, 2011 m. – 1432. 2020 metais nepilnametėms mūsų šalyje gimė 109 vaikai, o 2019 metais – 136. Jauniausia gimdyvė Lietuvoje buvo užregistruota 1995 metais. Jai gimdymo metu buvo 11 metų ir 5 mėnesiai.
Nepilnametės mamos retai atsisako savo kūdikių. Statistika rodo, kad nuo 2005 m. iki 2019 m. iš viso įvaikinti 9 nepilnamečių mamų vaikai. Visi jie įvaikinti Lietuvoje. 2019 m., 2018 m., 2012 m., 2010 m., 2009 m., 2006 m., 2005 m. įvaikinta po 1 vaiką. 2011 m. įvaikinti 2 vaikai. Po vaiko teisių apsaugos sistemos pertvarkos 2018 m. tik viena nepilnametė atsisakė auginti savo kūdikį.
