Nors nežinomi ar neatpažinti žmonės Kaune laidojami labai retai, tokios laidotuvės – vienas liūdniausių vaizdų.
Mirusiajam parenkamas paprastas karstas, į kapines jį atveža laidojimo paslaugų įmonės darbuotojai. Kauno savivaldybės įmonės „Kapinių priežiūra“ duobkasiai užkasa karstą, o amžinojo poilsio vietą žymi tik nedidelis kryžius ir lentelė su pavarde arba numeriu.
Jokios apeigos neatliekamos, o visa procedūra užtrunka labai trumpai.
Sklypo užteks ilgam laikui
Prieš dešimtmetį laidojant neatpažintus bei vienišus žmones Kaune susidurta su ta pačia problema kaip ir laidojant visus kitus mirusiuosius – vietos stygiumi.
Kai Karmėlavos kapinėse jiems nebeliko vietos, nedidelis sklypas buvo suteiktas Ledos kapinėse, tačiau ir jose greitai nebeliko vietos.
„Problemą pavyko išspręsti prieš kelerius metus atidarius Vainatrakio kapines“, – pasakojo įmonės „Kapinių priežiūra“ direktorius Ričardas Čėsna.
Jose neatpažintiems ir vienišiems žmonėms laidoti skirtas specialus kvartalas, kurio užteks daugeliui metų.
Išgirsta įvairių istorijų
R.Čėsnos duomenimis, per metus Kaune palaidojami 50–55 vieniši mirusieji, o neatpažintų asmenų – vos 1–2.
„Dalis mirusiųjų turi artimųjų ar giminaičių, tačiau pastarieji dėl finansinių priežasčių atsisako rengti laidotuves.
Tuomet tai daroma savivaldybės lėšomis“, – pasakojo įmonės „Kapinių priežiūra“ vadovas.
Pasitaiko ir atvirkštinių situacijų – netikėtai atsiranda giminaičių, kurie po daugelio metų sugrįžta iš užsienio ir tik tuomet sužino apie žmogaus mirtį. Artimiesiems pageidaujant mirusysis išlaidojamas ir jam suteikiamas kitas sklypas bendrame kvartale.
„Tokie atsitikimai itin reti – per septynerius darbo metus pamenu 3 atvejus“, – pasakojo R.Čėsna.
Jo vadovaujamos įmonės darbuotojai vienišų ir neatpažintų mirusiųjų kvartalus prižiūri kaip ir likusią kapinių teritoriją – šienaujama žolė, esant reikalui atnaujinami kryžiai, lentelės.
„Vėlinių išvakarėse ant jų kapaviečių kartais taip pat matyti ugnelės – jas uždega tiek mirusįjį pažinoję žmonės, tiek atsitiktiniai praeiviai, vienuolės, tačiau tai daugiau pavieniai atsitiktiniai atvejai“, – kalbėjo R.Čėsna.
Ragino prisiminti ir maldose
„Sukalbėti maldą už šiuos mirusiuosius ar uždegti žvakelę ant jų amžinojo poilsio vietos – labai gražus poelgis“, – įsitikinęs Kauno Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios rektorius, Kauno Įgulos bažnyčios kapelionas Tomas Karklys.
Dvasininkas tikino lapkričio 2-ąją, Mirusiųjų atminimo (Vėlinių) dieną, visada prisimenantis ir tokius mirusiuosius.
„Visi šie žmonės gyveno tarp mūsų, tačiau taip jau nutiko, kad jie liko vieniši. Jokiu būdu negalime jų nurašyti“, – kalbėjo klebonas T.Karklys.
Jo nuomone, tokių mirusiųjų kapaviečių aplankymas paliekant bent kuklų atminimo ženklą – labai graži iniciatyva.
Neatpažino garsaus kunigo palaikų
Karmėlavos kapinėse, neatpažintų asmenų kvartale, 1998-ųjų vasarą buvo palaidotas žinomas Kauno kunigas, kolekcininkas ir poetas Ričardas Mikutavičius.
Nusikaltėliai įviliojo 63 metų dvasininką į spąstus Panemunėje ir nužudė, o kūną įmetė į Nemuną.
1998-ųjų liepos 15-ąją R.Mikutavičiaus kūnas buvo ištrauktas iš Nemuno, tačiau tąkart kunigas nebuvo atpažintas – jis buvo palaidotas Karmėlavos kapinėse kaip nežinomas skenduolis.
Paaiškėjus naujoms aplinkybėms 1999 metų kovo 21 d. garsaus kauniečio palaikai buvo atkasti ir iškart atpažinti.
Atlikus visus būtinus tyrimus R.Mikutavičius buvo palaidotas Petrašiūnų kapinių panteone.
