Jau kurį laiką sunku atsikratyti įspūdžio, kad valdantieji sąmoningai nusiteikė susitaikyti su pandemijos tikrove, nes, jų požiūriu, ko nors esmingai pakeisti nebeįmanoma.
Gal ir taip. Juk stebint visuomenės skiepijimą akivaizdu, kad kokių nors naujų „sidabrinių kulkų“, galinčių suaktyvinti ar pagreitinti vakcinaciją, valdžios dėtuvėje tiesiog nėra.
Susidaro įspūdis, kad svarbiausia valdžios nuostata dabar – visuomenė, pirmiausia nepasiskiepijusi jos dalis, turi tiesiog išgyventi (arba neišgyventi) šią pandemijos bangą tikintis, kad tai paskutinis toks išbandymas.
O kaip su kosmetinėmis, tačiau potencialiai galinčiomis pagerinti visuomenės skiepijimosi rodiklius priemonėmis, kurių valdantieji irgi mėgina griebtis?
Šiek tiek pagyvino ir pagerino, bet, kaip ir tikėtasi, nežymiai – taip net daugelis valdančiųjų įvertino iniciatyvos duoti senjorams po 100 eurų už skiepą poveikį.
Dar vienas užmojis – nustatyti, kad už koronaviruso testus, kurių privalomai reikia tam tikrų profesijų nepasiskiepijusiems darbuotojams, mokėtų ne valstybė, o jie patys arba darbdavys.
Valdantieji, Seime per plauką laimėję nuožmią kaktomušą dėl šios pataisos, pateikė du pagrindinius argumentus, kurie esą vienodai svarbūs.
Pirmas – toks valstybės labdaros atšaukimas bent dalį žmonių priverstų pasiskiepyti, o ne mokėti iš savo kišenės ar prarasti darbą.
Antras – neteisinga ir neracionalu, kai pasiskiepiję piliečiai savo mokesčiais turi finansuoti tuos, kurie arba piktybiškai, arba tiesiog iš tingumo nesirūpina nei savo, nei kitų saugumu.
Žinoma, tai sukėlė tiek vadinamųjų antivakserių, tiek profesinių sąjungų pasipiktinimo audrą, į kurią tuojau pat atsiliepė ir Seimo opozicija, mūru stojusi prieš projektą.
Visų akys nukrypo į prezidentą, pastaruoju metu nuolat konfrontuojantį su valdančiaisiais bet kokia proga ir nevengiantį atviro flirto su visais, net pačiais radikaliausiais šios valdžios ir pandemijos valdymo strategijos priešininkais.
Prognozės, kad G.Nausėda tiesiog negalės praleisti tokios puikios progos įspirti valdantiesiems ir pažaisti savo reitingais, ypač matydamas susiskaldžiusį Seimą, išsipildė.
Vetavusio įstatymą šalies vadovo aiškinimu, tokioje kritiškoje pandemijos situacijoje valstybė negali visuomenei šitaip „apriboti“ testavimo prieinamumo, nes testavimas, kaip ir skiepijimas, – pandemijos kontrolės priemonė.
Be to, mokestis už testus esą paskatins žmones tiktai priešintis, eiti į šešėlį, o ne skiepytis, o tai daugeliui taps nepakeliama finansine našta.
Bet G.Nausėda tiesiai ir konkrečiai niekaip nereagavo į kitą pagrindinį valdančiųjų argumentą, jog neteisinga, kad pasiskiepijusių piliečių pinigai turi būti leidžiami nevakcinuotųjų labui.
Prezidentūra tik kartojo įprastą mantrą, kad negalima skirstyti ir priešinti visuomenės, prievarta stumti skiepytis.
Tačiau taip ir nebuvo paaiškinta, kodėl nuostata „nenori skiepytis už valstybės lėšas, testuokis už savo“ yra prievarta.
Negana to, prezidento patarėja I.Segalovičienė net nusikalbėjo iki metų fraze pretenduojančio tapti teiginio – esą tie, kurie nesiskiepija, dėl to nėra kalti, jie bijo arba yra paveikti dezinformacijos.
Suprask, kalta tokių žmonių neįkalbėjusi vakcinuotis valdžia.
Prezidento komanda iš esmės negirdomis nuleido ir faktą, kad ir kai kurios kitos Europos Sąjungos šalys, pavyzdžiui, žiauriausias pandemijos bangas patyrusi Italija ar daug prasčiau nei Lietuva besiskiepijanti Latvija, taiko kur kas griežtesnes sankcijas tiems dirbantiesiems, kurie nesiskiepija. Jiems tiesiog parodomos durys.
Sankirta dėl mokamų testų aiškiai parodė, kaip smarkiai susiskaldžiusi ne tik visuomenė, bet ir valdžios viršūnės.
Audringai šalies vadovo veto, kaip piktybiniu kenkimu, piktinosi net įprastai atsargus sveikatos apsaugos ministras A.Dulkys.
O premjerė I.Šimonytė pasišaipė, kad pati Prezidentūra taip stabdo prezidento iškeltą tikslą paskiepyti kuo daugiau tautos, taip primindama nesenus G.Nausėdos kaltinimus valdantiesiems, jog anksčiau vakcinavimą boikotavo jie.
Lyg to būtų negana, paaiškėjo, kad premjerė ir prezidentas jau kuris laikas nebesilaiko senos jų pirmtakų tradicijos susitikti akis į akį bent kartą per savaitę.
O Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas konservatorius Ž.Pavilionis net pagrasino apskųsti G.Nausėdą saugumui už tai, kad jis esą pažeidė įstatymus, draudžiančius viešai skelbti būsimų ambasadorių kandidatūras.
Tai buvo atsakas prezidentui, kuris, norėdamas paerzinti Užsienio reikalų ministerijos vadovybę, paskelbė, kad jam jau tinka buvusio krašto apsaugos ministro R.Karoblio kandidatūra į ambasadorius ES.
Mat valdantieji jau buvo nusprendę laikinąjį ambasados vadovą S.Šatūną, kurį anksčiau nesėkmingai siūlė prezidentui, palikti neribotam laikui.
Taigi mūšis dėl testavimo finansavimo – tik vienas iš daugelio G.Nausėdos ir valdančiųjų kare.
Valdantiesiems maksimaliai sukaupus jėgas pavyko Seime žengti pirmą žingsnį veto atmetimo link – pradėti įstatymo priėmimą iš naujo.
Tačiau galutinei pergalei reikės ne mažiau nei 71 balso, kurį surinkti šiai daugumai darosi itin sunku.
Tačiau kad ir kuri pusė laimės šį mūšį, karas politikos viršūnėse nesibaigs.
Jis dar labiau gali įsiūbuoti pandemijos bangų ir kitų krizių blaškomą valstybės laivą.
