Žinoma, kaimynas! Tai – Baltarusijos diktatorius A.Lukašenka. Padegęs savo kiemą, jis vis smarkiau svaido žarijas per tvorą.
Minsko režimas tai pradėjo daryti ne vakar ir ne šiandien.
Nelegalų antplūdį ir krizę imta organizuoti kone prieš pusmetį, o ja grasinta dar anksčiau. Tačiau tai beveik visiškai neveikė dviejų aukščiausių mūsų šalies pareigūnų santykių – jie tik blogėjo.
Buvo nusirista iki to, kad prezidentas ir premjerė net nebenorėjo matyti vienas kito akyse.
„Nevyksta ir nevyksta“, – taip apie seniai daugelio valdžių tradicija tapusius kassavaitinius šių pareigūnų susitikimus neseniai sakė I.Šimonytė.
Bet štai A.Lukašenka suorganizavo masinį Lenkijos valstybės sienos šturmą ir kartu akivaizdžiai ėmė grasinti Lietuvai palei Kapčiamiestį.
Susiklosčius tokiai situacijai abu mūsiškiai vedliai ne tiktai iškart susitiko Prezidentūroje, kur I.Šimonytė keletą kartų beviltiškai prašėsi net raštu, bet netgi surengė itin seniai regėtą bendrą spaudos konferenciją. O čia abu politikai demonstravo tokį taikumą, kad G.Nausėda be jokių išlygų parėmė Vyriausybės sprendimą įvesti pasienyje nepaprastąją padėtį, taip pat prisiekė, kad nepyks, jei valdantieji Seime atmes jo veto dėl mokamų testų įvedimo nepasiskiepijusiems darbuotojams. O I.Šimonytė atitarė, kad esą nereikia ieškoti dramos ten, kur jos nėra.
Aišku, dar sunku pasakyti, kiek abu buvo nuoširdūs, o kiek pozuoja prieš išgąsdintą visuomenę ir reikalo verčiami. Be to, nežinia, kiek šis antrasis prezidento ir premjerės medaus mėnuo truks.
Kad ir kaip būtų, už šiandieninį G.Nausėdos ir I.Šimonytės santykių posūkį santarvės link, ko gero, verta padėkoti mūsų nelabajam kaimynui A.Lukašenkai.
