Sienos atakavimas didele migrantų minia, kuri ne tik neišsiskirsto, bet ir apsikasa nuolatinėse pozicijose – logiškas Baltarusijos režimo veiksmas ir naujas krizės etapas. Juk tikėtis, kad A.Lukašenka išsigąs Lietuvos, Lenkijos ir visos Europos Sąjungos politikų ligšiolinių kalbų ir veiksmų, buvo naivu.
Režimą krūpčioti priverstų tik galingi ir vieningi atsakomieji visos ES veiksmai – pirmiausia drakoniškos sankcijos, kurios sukeltų lemtingą grėsmę Baltarusijos ekonomikai netgi nepaisant Rusijos paramos. Tačiau bent jau artimiausioje ateityje tikėtis tokio ES atsako nerealu.
Logiška ir tai, kad pagrindiniu taikiniu pasirinkta Lenkija. Minske ir Maskvoje tikimasi, kad ES viršūnės galbūt neskubės į pagalbą Varšuvai, su kuria Briuselis susikibo dėl Lenkijos dabartinės valdžios autoritarinių užmačių.
Negana to, šios migrantų krizės kurstytojai viliasi, kad tai dar labiau įkaitins Lenkijos vidaus politinę padėtį.
Kiek šie išskaičiavimai pagrįsti, sunku pasakyti.
Kol kas galima guostis, kad jie nesipildo taip greitai, kaip galbūt tikėtasi Minske ir Maskvoje.
Bet tiek Lenkijai, tiek jos kaimynėms demonstruojama, kad keliais momentiniais migrantų antpuoliais jos neatsipirks ir negrįš prie tos krizės kasdienybės, prie kurios jau buvo lyg ir pripratusios.
Pasienyje įkurtos net kelios nelegalų stovyklos, taip rodant, kad šturmas tęsis, virsdamas vis gilesne ir tragiškesne humanitarine krize.
Neatmestina, kad A.Lukašenkos režimas planuoja ir ginkluotus incidentus ar provokacijas, kurios pareikalautų kraujo.
Lietuvos institucijos tikina, kad yra visiškai pasirengusios tam momentui, kai antpuolio smaigalys pakryps į mūsų pasienį.
Tai kol kas neįvyko greičiausiai tik todėl, kad Baltarusijos režimas vis dar stebi ir sveria ES viršūnių reakciją į puolimą prieš Lenkiją. O tą reakciją vėlgi galima vertinti kaip vandens stiklinę – viena vertus, džiaugtis, kad ši stiklinė pusiau pilna, kita vertus, piktintis, kad pusiau tuščia.
Žinoma, sankcijos visiems oro vežėjams, bent kažkiek susijusiems su nelegalų gabenimu, dar didesnis spaudimas Irako valdžiai, plečiamas sankcionuojamų režimo pareigūnų sąrašas yra teigiami dalykai. Tačiau veiksmų, kurie imtų kelti realią grėsmę ne tik Minskui, bet ir Maskvai, ES dar nesiima ir vargu ar tai padarys artimiausioje ateityje.
Vadinasi, A.Lukašenka gali tikėtis, kad didėjantis spaudimas Lenkijos, Lietuvos ir Latvijos pasienyje ne sutelktų, o imtų skaldyti tiek šias šalis, tiek visą ES.
Lietuvos valdžios viršūnės pastaruoju metu demonstravo, kad to tikrai nebus.
Premjerė I.Šimonytė tuojau pat nuvyko į pasienį, kiti Vyriausybės pareigūnai, jėgos struktūrų atstovai raportavo, kad pasirengę bet kokiems netikėtumams dar geriau nei visada.
O prezidentas G.Nausėda pagaliau susitiko su I.Šimonyte, su kuria, pažeisdamas seną valdžių tradiciją, akis į akį buvo nebendravęs jau porą mėnesių.
Bet kiek tokia vienybė nuoširdi ir, svarbiausia, tvari?
Šį klausimą iškėlė ir politinis mūšis, ketvirtadienį užviręs Seime, kai valdantieji atmetė net tris prezidento veto.
Šalies vadovas buvo vetavęs Seimo priimtus įstatymus dėl mokamų testų nevakcinuotiems arba koronavirusu nepersirgusiems darbuotojams, parlamento nuolatinio atstovo ES bei kitose valstybėse ir prievolės aplinkosaugininkams reaguoti ne į visus pranešimus apie galimus pažeidimus.
Daugiausia aistrų ir įtampos buvo sukėlęs pirmasis projektas, tačiau valdantieji pademonstravo, kad įstengia sutelkti pajėgas kritiškais atvejais ir atmetė veto 73 balsais – dviem daugiau, negu reikėtų.
Prezidentūra net viešais pareiškimais parodė, kad šių antausių tikrai nepamirš, vertina juos kaip karo tarp valdžios grandžių tęsinį.
Tuo metu valdantieji politikos užkulisiuose tikino tai puikiai suprantantys ir tam pasirengę, o Prezidentūros karingumą dažnas jų lyderių vertino netgi ironiškai.
Esą G.Nausėdai ir jo komandai pagaliau duota tokia pamoka, kad jie ilgai nesiryš iš naujo rimtai kibti Seimo daugumai ir Vyriausybei į atlapus. Bene sodriausiai tokias nuotaikas išreiškė buvęs konservatorių lyderis, europarlamentaras A.Kubilius – jis pareiškė, kad Lietuva turi kaip niekada nereikšmingą prezidentą.
Vis dėlto tai, kad ir valdantieji raumenis pučia pernelyg bravūriškai, tą pačią dieną parodė jie patys.
Seime patyrė fiasko dar vienas daug aistrų kėlęs ir valdančiajai Laisvės partijai itin svarbus teisės aktas dėl mažo kiekio narkotikų laikymo dekriminalizavimo.
Ši įstatymo pataisa, kaip ir projektas dėl lyčiai neutralios partnerystės įteisinimo, nebuvo palaiminta, nes jos neparėmė kai kurie radikaliausi konservatoriai, taip pat grupė Liberalų sąjūdžio frakcijos narių.
Nenuostabu, kad Laisvės partijos lyderiai ėmė kalbėti apie buvimo valdančiojoje koalicijoje prasmingumą. Tačiau akivaizdu, kad tai tik pozavimas, nes iš valdžios ši partija tikrai neis ir jos negriaus.
Tačiau aišku ir tai, kad naujo antausio kartėlis „laisviečius“ skatins atkeršyti partneriams kitais klausimais.
Taigi galima spėti, jog valdančioji koalicija nebus tokia stabili, kad su ja negalėtų žaisti tiek opozicija, tiek Prezidentūra.
Belieka tikėtis, kad šios rietenos apsiribos tik vidaus kiemo tvoromis, o valstybės pajėgumus kautis su išorės krizėmis veiks neesmingai