Pala, pala, draugai, apie kokią musę čia kalbate? Ar apie tą, kurią pats Vašingtonas renkasi kaip dvišalio dialogo partnerę kartu sprendžiant ne tik Indijos, bet ir Ramiojo vandenyno regiono reikalus?! Geriau pažiūrėkite, kaip mūsų užsienio reikalų ministras G.Landsbergis su Baltųjų rūmų atstovais šią savaitę oficialiai įkūrė strateginio Lietuvos ir JAV dvišalio dialogo dėl Indijos ir Ramiojo vandenyno reikalų forumą.
Taigi mūsų lygiaverčiai partneriai turi kai ką stipresnio nei rusiškos raketos.
O tuo, kad iš mūsų verslo padarys „Guo bao“ vištienos kepsnelius ir makaronus, tie komunistai irgi gali negrasinti.
Štai ten pat mūsų ministras ir specialias sutartis su amerikiečių bankais pasirašė, kad jie tuojau pat kompensuotų tai, ką kinai nurėš.
Žodžiu, globalios supergalybių kaktomušos tandemas Amerika–Kinija tapo trikampiu – tarp šių milžinių skrajoja Lietuva!
Tik ar nėra nieko, kas mums galėtų pakirpti sparnus ir iš dabartinio geopolitinių padangių svaigulio nutėkšti į žemę? Žinoma, tai mes patys.
Pakanka pažvelgti, kas darosi kitame mūsų užsienio politikos fronte, kuriame Lietuva irgi mėgina būti ne mažesnio okeaninio masto žaidėja nei dėl Kinijos.
Prezidentūros ir Vyriausybės vežimo, ligi šiol dardėjusio daugmaž viena kryptimi Baltarusijos atžvilgiu, ienos ėmė krypti į visiškai priešingas puses.
Valdantieji ragina visą pasaulį toliau bausti A.Lukašenką ir netarti jam nė žodžio, o prezidentas ragina „kalbėtis, o ne derėtis“. Bet gal netrukus pasiūlys ir kokias nors derybas?
Stebint tokius mūsų valdžių santykius galima spėti, kad panašų vaizdą išvysime ir transokeaninės politikos fronte. Svarbiausia, kad tame okeane nepriburbuliuotume.
