Kokia tai kalba, galime pasiskaityti Vilniaus universiteto mokslininkų/mokslininkių veikaluose, peržvelgti šios kalbos gairių projektą.
Tik nuo „žmogaus“ nenusileiskime iki „žmogos“, kaip daro kai kurie kalbėtojai/kalbėtojos, nes tokia vulgari kalbos samprata kelia kraujospūdį ir veidas gali tapti burokėlio spalvos kaip medžiaginiai maišeliai, kuriuos labai mėgsta nešioti Vilniaus universiteto studentai/studentės, būsimieji lyčiai jautrios kalbos puoselėtojai/puoselėtojos.
Kaip skelbia lyčiai jautrios kalbos idėjos autoriai/autorės, yra trys pagrindinės jautrumo lyčiai kalbinės strategijos: nuoseklaus lyties žymėjimo, lyties žymėjimo intervencijų ir tokio žymėjimo vengimo strategijos.
Jau turbūt suspėjote pastebėti, kad naudojame pirmąją strategiją, tuo metu vien „žmogą“ lyg katinui/katei lašinių paltį po aslą valkiojančiam/valkiojančiai skeptikui/skeptikei priminsime, jog, be sudėtingesnės lyties žymėjimo intervencijų strategijos, dar egzistuoja vengimo strategija, kuri skatina vengti nuorodų į pašnekov|i|ų arba korespondent|či|ų lytį.
Tai – formos, kuriose lyčių/giminės skirtumai pranyksta (pvz., tyrimo dalyvių teigimu), formų trumpinimas raštu praleidžiant giminę žyminčias galūnes (pvz., visų stud. pažymiai turi būti suvesti iki).
Tad jeigu tarp lygybei įsipareigojusio Vilniaus universiteto studentų/studenčių dar yra tikinčių stebuklais, prieš didžiąsias metų šventes laišką į Laplandiją turėtų pradėti taip: „Mielas/miela Kalėdų seneli/senele...“
Mat kalėdinė pasaka neilga, o ją užbaigs tos pačios alma mater alumnas/alumnė, susizgribsiantis/susizgribsianti, kad kalba turi būti jautri ne tik lyčiai, bet ir amžiui. Ir žodžiams „senelis/senelė“ joje – ne vieta.
Tačiau ir tai ne pabaiga. Juk Kalėdos kalendoriuje, pripažinkime, taip pat išskirtinės, ne tokios kaip eilinės dienos.
O mes privalome siekti, kad būtume jautrūs ne tik lyčiai, amžiui, bet ir kalendoriui.
