Ispanijai priklausančioje saulėtoje Tenerifės saloje dabar gyvenanti J.Karpė rytais sukasi namuose kaip ir kitos motinos – gamina pusryčius, palydi 12 metų sūnų Roką ir dešimtmetę dukrą Aną į mokyklą.
Po sunkios ligos mirusio verslininko, mecenato R.Karpavičiaus anūkai mokosi anglakalbėje sportinio profilio ugdymo įstaigoje. Jie ten lanko ir teniso treniruotes.
„Gyvename saloje jau pusantrų metų. Mano vyras Rokas čia atvyko dar anksčiau, o aš su vaikais kurį laiką negalėjau išvykti iš Londono, kuris dėl užklupusio kovido ir karantino buvo uždarytas“, – paaiškino J.Karpė.
Kosta Adechės kurorte esančioje viloje gyvenimas teka įprastu šeimai ritmu, nelikę jokių įsilaužimo pėdsakų. Vietoj spynos, kurią buvo pakeitę įsibrovėliai, įdėta nauja.
Bet prisiminimai apie brutalų įsilaužimą dar neišblėso – pamiršti jų neleidžia ir teismuose verdanti kova dėl R.Karpavičiaus šimtamilijoninio palikimo.
Į jį pretenduoja ne tik velionio sūnus R.Karpis, bet ir brolis Henrikas Karpavičius bei antroji žmona Aistė Karpavičienė.
„Kai vyras yra namuose, aš jaučiuosi rami. O kai Rokas dėl reikalų turi trumpam išvykti ir lieku nakvoti su vaikais, tada užsirakinu, įjungiu signalizaciją.
Jeigu kas nors dar kartą bandytų brautis į šiuos namus, aš iš karto kviesčiau Ispanijos policiją“, – išskirtiniame interviu „Lietuvos rytui“ kalbėjo 40 metų J.Karpė.
Prisistatė kaip savininkai
Vila Tenerifėje tapo pirmuoju kovos dėl palikimo taikiniu.
Į ją buvo įsilaužta 2019 metų liepos mėnesį, likus vos trims savaitėms iki R.Karpavičiaus mirties.
Smegenų vėžiu sirgęs 61-erių verslininkas buvo gydomas Kauno klinikose, tada jau neįstengė savarankiškai valgyti.
Į turtuoliui priklausančią vilą brovėsi buvęs prokuroras, advokatas Giedrius Danėlius, tuometis Kauno apskrities policijos viršininkas Darius Žukauskas ir Kauno kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos vadas Giedrius Skladas.
„Mes esame meistrai, esame savininkai“, – angliškai aiškino prie vilos pasirodęs G.Danėlius.
Liudininko filmuotame įraše, kurį neseniai gavo žurnalistė, matyti G.Danėlius ir spynų meistras. Tuomečiai policijos komisarai slėpėsi prie garažo, bet saulėtą dieną juos išdavė kyšantys šešėliai.
Prie vilos stovėjo spynų įmonės automobilis, kuris dingo atvykus Ispanijos pareigūnams.
Vilkinama nuotolinė apklausa
„Lietuvos rytui“ paviešinus įrodymus apie trijulės žygį Tenerifėje kauniečiai komisarai neteko pareigų ir nesėkmingai mynė teismų slenkstį.
Už savo veiksmus trijulei gali tekti atsakyti ir Ispanijoje.
Aronos teismo pareigūnai šių metų gegužės mėnesį išsiuntė Lietuvos generalinei prokuratūrai patikslintą Europos tyrimo orderį ir pakartotinai paprašė padėti surengti G.Danėliaus, D.Žukausko bei G.Sklado apklausą vaizdo konferencijos būdu.
Generalinės prokuratūros vadovybė, kuriai paklausimą nusiuntė „Lietuvos rytas“, nesiteikė pasakyti, kada bus surengta apklausa ir dėl kokių priežasčių ji dar neįvyko.
„Tarptautinės teisinės pagalbos prašymus ir Europos tyrimo orderius komentuoja tik tokį prašymą ar orderį pateikusios šalies institucijos. Toks principas taikomas tam, kad prašymą gavusioji šalis nepakenktų kitos šalies institucijų atliekamiems tyrimams“, – aiškino Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vedėja Elena Martinonienė.
Ispanijos pareigūnai prašė nustatyti trijų lietuvių buvimo vietas. Jie nesutiko iš anksto pateikti klausimų, kurie bus užduoti per apklausą.
Ispanijos spauda, kuri taip pat rašė apie vilkinamą apklausą, grupės lyderiu įvardijo G.Danėlių.
„Kliento pavedimu esu apžiūrėjęs „SL Rarkarpis“ nuosavybę. Ispanijos (Aronos) teismo šaukimo nesu gavęs, teismo inicijuotoje apklausoje nedalyvavau, nes nebuvau pakviestas ar informuotas apie tokią apklausą“, – prieš savaitę „Lietuvos rytui“ aiškino G.Danėlius.
Kaunietė našlė Aistė Karpavičienė kratėsi sąsajų su įsilaužimu – esą šis advokatas jai neatstovavo: „Mūsų nesiejo jokie sutartiniai santykiai dėl paslaugų teikimo.“
Baudžiamąją bylą dėl įsilaužimo nagrinėjančio Aronos teismo šaukimas jau įteiktas įmonės „Mundollave“ spynų meistrui, kuris veikė be savo vadovo žinios. Jis liudyti turėtų kitą mėnesį.
Anūkai negalėjo atsisveikinti
Tenerifės vila dabar joje gyvenančiai J.Karpei kelia ne tik dramatiškų, bet ir daug šiltų prisiminimų.
Čia 2018 metų pavasarį ji su šeima ir R.Karpavičius su pirmąja žmona Audrone Karpavičiene šventė šv.Velykas.
Žiemoti J.Karpė su vaikais atvykdavo į Tenerifę. Atskubėdavo ir R.Karpavičius. Jie žvejodavo, iškylaudavo. Tai truko iki tol, kol verslininką užklupo liga ir jis buvo atskirtas nuo artimųjų.
46 metų Aistė Karpavičienė, už milijonieriaus ištekėjusi likus vos keliems mėnesiams iki jo mirties, viešai dėstė, esą su juo gyveno Tenerifėje, o ten esantį namą pertvarkė. Tačiau paprašyta patikslinti, ką pakeitė viloje, jaunoji našlė neatsakė.
J.Karpė tikino, kad viloje nematė jokių jaunosios našlės pėdsakų.
R.Karpavičiaus marti iki šiol vengė kalbėti, ką teko patirti jai ir vaikams, kai įsiplieskė nuožmus mūšis dėl 120 milijonų eurų vertės palikimo. Buvo pernelyg skaudu tai vėl išgyventi, o ir teisminė kova, kuri įtraukė jos vyrą, dar nesibaigė.
Po ilgų dvejonių sutikusi duoti išskirtinį interviu „Lietuvos rytui“ pašnekovė pokalbio metu kelis kartus nutilusi nubraukė ašarą.
Planavo ateitį versle
– Kada ir kur jūs susipažinote su Roku Karpiu? – paklausiau J.Karpės.
– Mes prieš penkiolika metų susipažinome Palangoje. Aš buvau trumpam grįžusi iš Londono, kur gyvenau nuo 18 metų. Rokas buvo taip pat trumpam grįžęs iš Ispanijos.
– Kaip su jūsų vaikais bendraudavo R.Karpavičius?
– Jis su anūkais bendravo gražiai, kaip mylintis senelis. Mes daugiausia laiko gyvenome užsienyje, bet taip sutapo, kad abu mano vaikai gimė Lietuvoje.
Kai gimė mažasis Rokas, senelis nesitverdamas džiaugsmu atskubėjo mūsų aplankyti į ligoninę, atsinešė šampano.
Senelis labai džiaugėsi vieninteliu anūku ir pasvajodavo, kad ateityje jie dirbs kartu. Kai gimė Ana, seneliui buvo kilusi mintis anūkų nuotrauką ateityje uždėti ant sūrelių pakuočių.
Tik tos R.Karpavičiaus svajonės taip ir neišsipildė.
– Ar R.Karpavičius anūkų ateitį planavo susieti su nuosavu verslu?
– R.Karpavičius norėjo, kad mažasis Rokas užaugęs dirbtų jo gamykloje Marijampolėje.
O mane ir Aną jis ateityje matė prie saldumynų – sūrelių, sutirštinto pieno gamybos. Senelis anūkus tyliai maitindavo sūreliais, nors močiutė Audronė sakydavo, kad daug negalima duoti.
Kai reikėjo, R.Karpavičius mums padėjo ir finansiškai. Jis niekada nenusisuko nuo sūnaus šeimos.
Mes kiekvieną vasarą sugrįždavome atostogauti į Lietuvą, į Palangą. Gyvenome gretimame name, per tvorą. Kas rytą R.Karpavičius vykdavo į vietos turgų, iš ūkininkų pirkdavo mums šviežių maisto produktų.
Anūkams patikdavo matyti senelį išsiruošusį į biurą – vilkintį kostiumą, pasitempusį, pasikvepinusį.
Po darbo kiekvieną vakarą jis vėl į mūsų namus užsukdavo. Pasibelsdavo net ir tada, kai iš biuro grįždavo vėlokai. O savaitgaliais senelis jau nuo ryto būdavo pas anūkus.
– Jūs kurį laiką gyvenote Londone. Ar ten buvo nuvykęs R.Karpavičius?
– Taip, jis su Audrone 2014 metais buvo atvykęs į Londoną, apsistojo šalia esančiame viešbutyje. Mes leidome laiką kartu – ėjome pas juos į viešbučio baseiną, o jie – pas mus į svečius, kartu valgydavome restorane.
– Kada jūs pradėjote kartu su R.Karpavičiumi atostogauti Tenerifėje?
– Į Tenerifę pradėjome vykti žiemoti gimus vaikams. Raimondas ir Audronė visada būdavo kartu.
Kol jie neturėjo vilos, išsinuomodavo butą arba kotedžą.
Kartais R.Karpavičius išvykdavo tvarkyti verslo reikalų, o mes čia praleisdavome žiemą.
Laiką leido su artimaisiais
– Ar esate mačiusi R.Karpavičių su kita moterimi? Kada išgirdote apie kaunietę, kuri teigė su juo draugavusi ketverius, o kartu gyvenusi dvejus metus tarp Palangos ir Tenerifės?
– Jis per atostogas visada būdavo tiktai su Audrone.
Apie kitą moterį aš išgirdau tik 2018 metų pabaigoje, kai mano vyro neįleido į Kauno klinikų palatą, kur buvo jo tėvas. Ten pasirodė ta moteris, o prie palatos stovėjo apsaugininkas.
Aš tą moterį pamačiau tik per R.Karpavičiaus laidotuves.
– Kaunietė yra sakiusi, kad 2018 metų vasarą Nidoje verslininkas norėjo jus su ja supažindinti, bet neva ryšys neužsimezgė, supykę pirma laiko išvykote. Ar taip ir buvo?
– Tą vasarą mes atostogavome Nidoje. Buvome tris savaites – tiek, kiek ir planavome. Poilsiavo ir mano mama, sesuo su vaikais. Kurį laiką pabuvo ir Audronė, tik jai reikėjo grįžti į Palangos namą dėl ten suplanuotų remonto darbų.
Prieš atvykdami susiskambinome su Raimondu, paklausėme, ar name nebus kitų svečių, ar nesutrukdysime. Jis pasakė, kad galime atvykti. Kai atvykome, jis jau buvo Nidoje, mūsų laukė, pasitiko.
Beveik visą rugpjūtį buvome apsistoję Nidos name, bet tos moters tą vasarą iš viso ten nematėme.
– Ar R.Karpavičius tą rugpjūtį taip pat gyveno tame name?
– Kol mes viešėjome Nidoje, Raimondas visus ir rytus, ir vakarus leisdavo kartu su mumis.
Rytais jis su anūku Roku eidavo ant šalia esančio molo pažvejoti. Vakarais linksmai dainuodamas ką nors skanaus visiems gamindavo. Dieną kartais nueidavo pažaisti padelio arba į masažą.
Jeigu lydavo, jis paskambindavo, ir aš nuvykdavau parvežti.
– Ar jums viešint Nidoje verslininkas paminėjo Aistės vardą?
– Raimondas niekada nė žodžiu apie ją neužsiminė. Todėl man tema apie kitą moterį – tarsi tamsus miškas.
Nidoje nebuvo jokių ženklų, kad jo gyvenime galėtų būti kita moteris, kad ruoštųsi dar kartą vesti.
Jeigu ta moteris teigia, kad mus matė Nidoje, tegul pasako, kaip aš atrodžiau, ką vilkėjau. Kaip žmogus gali sakyti tai, ko nebuvo? Nei aš, nei ji manęs tada nematė.
– Tai jūs neišvykote susipykę pirma laiko, kaip bandoma įpiršti?
– Tai – grynas prasimanymas. Nidoje atostogavome iki rugpjūčio pabaigos. Rugsėjo 5-ąją vaikai turėjo Londone eiti į mokyklą. Tai buvo vienas gražiausių mūsų mėnesių, praleistų su R.Karpavičiumi.
Mano vyras su tėvu nekalbėjo apie reikalus – buvo gražūs orai, visi džiaugėmės atostogomis.
Išvykdami atsisveikinome kaip įprastai.
Netikėtas pykčio protrūkis
– Kaip verslininkas jautėsi?
– R.Karpavičius atrodė stiprus, energingas. Jis rūpinosi sveikata, valydavosi organizmą, sveikai maitinosi. Audronė jam patardavo, padėdavo. Ji taip pat mėgsta sveikai valgyti ir gaminti.
Tik kartais rytais Raimondas pasakydavo, kad nemiegojo, jam skauda galvą. Pastebėjau, kad veidas kartais atrodė papilkėjęs.
Dabar suprantu, kad tai buvo ligos ženklai, o tada to nesureikšminome. Jis dirbo be paliovos, net ir per atostogas tvarkydavo reikalus, tad manėme, kad pavargo.
– Gal ir anksčiau pastebėjote ligos ženklų?
– Man į atmintį įstrigo dar ankstesnis įvykis, kuris turbūt jau liudijo, kad puola klastinga liga.
Ana mėgsta jodinėti, o Raimondas turėjo žirgyną Palangoje. Kai viešėdavome Palangoje, kone kasdien vykdavome į žirgyną. Senelis po darbo taip pat atvykdavo pažiūrėti, kaip jo anūkė jodinėja. Kartą, atvyko po darbo, vilkėjo kostiumą.
Sėdėdama ant arkliuko Ana pasakė: „Mano arkliukas.“ Raimondas paprieštaravo: „Čia mano arkliukas.“ Ana pakartojo, kad jis jos.
Staiga Raimondui kažkas atsitiko – ėmė keiktis, veidas paraudo, žvilgsnis pasidarė keistas. Tai truko vos dešimt sekundžių.
Po to mūsų žvilgsniai susitiko – abu nesupratome, kas įvyko. Jis gal net neprisiminė, ką sakė.
Liko jausmas, kad kažkas su juo vyksta, nes to nėra buvę.
Dar, būdavo, jis pasakydavo ką nors ne į temą. Kartą Palangoje su draugais kepėme kepsnius. Raimondas užėjo į mūsų kiemą ir pakišo man Bibliją, ėmė kalbėti apie Dievą.
Pokalbiui tinkamos visos temos, bet tai būdavo panašiau į psichikos nukrypimus. Tada net nežinojau, kaip reaguoti.
– Jis dažnai kalbėdavo apie Dievą?
– Taip, bet tie Dievo paminėjimai neretai būdavo iškritę iš konteksto. Kalbėdavome apie darbą, šeimą ir staiga jis pokalbį pasukdavo apie religiją, Dešimt Dievo įsakymų. Tada vėl sugrįždavo prie buvusios temos. Tarsi kas mygtuką jo galvoje būtų paspaudęs.
Visą straipsnį skaitykite dienraščio „Lietuvos rytas“ šeštadienio numeryje.
