Į pokalbius buvo kviečiami istorijos peripetijas patyrę kūrybingi žmonės. Iš esmės tai buvo reportažai apie kūrybos ir autentiškos kultūros tęstinumą, nepriklausomai nuo politikos ir santvarkų kaitos.
Svarbiausia – mokėti tuos žmones prakalbinti. V.Mitė tam turėjo išskirtinį gebėjimą. Jam galima pritaikyti nuo antikos laikų atkeliavusį pasakymą: protingas klausimas jau beveik ir atsakymas.
V.Mitė daug dėmesio skyrė kultūros paveldui plačiąja šio žodžio prasme. Nenuginčijama, kad rūpinantis lietuviškos kultūros likimu prasidėjo ir nauja tautinė savimonės atgimimo banga, virtusi nebesulaikomu nepriklausomos valstybės siekiu.
Kiekvieną sekmadienį su žmona klausėmės „Studijos 50“ įrašų ir ne kartą prieidavome prie paprastos išvados: užtenka į pasaulį pažvelgti plačiau, mokėti pašnekovo nestandartiškai paklausti, ir klausytojams atsiveria kitas, ideologiškai ir politiškai nesusiaurintas, pasaulis.
Manau, kad laidos įrašai, atsidūrę baltame popieriuje, sulauktų didelio skaitytojų susidomėjimo.
V.Mitė buvo profesionalus fotografas, rengė parodas ne tik Lietuvoje. Nesu fotografijos meno žinovas, negaliu pateikti kvalifikuoto vertinimo, bet kaip eilinis žiūrovas numanau, kad pasirinktas objektas ir rakursas atspindi fotografuojančiojo pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą.
Yra tekę su V.Mite pasvarstyti ir apie apžvalgininko darbą. Išsamus aptariamo dalyko pažinimas, patikrinta informacija, platus kontekstas, argumentuotas vertinimas – kiek supratau, tai siektini tikslai pateikiant visuomenei ne tik politinių įvykių reikšmę ir prasmę. Kaleidoskopinėje įvykių kaitoje nelengva tai padaryti.
Nors ir artimas dešiniųjų pažiūroms, jis stengėsi išgirsti ir kitą pusę. Rusijos nevaizdavo kaip tarpplanetinio blogio, V.Putino asmens ir jo vaidmens nemistifikavo. Į politinių skandalų verpetus Lietuvoje nesivėlė, tačiau aktualiais klausimais nevengdavo padiskutuoti.
Rengiausi su V.Mite prie kavos puodelio pasikalbėti apie pastarųjų dienų Lietuvos politines kibirkštis, ypač viena svarbia tema: kaip pasielgti valstybei, kai ne tik deklaruojama vertybinė politika pradeda kenkti jos pačios ekonominiams interesams? Deja, įvykiai susiklostė kitaip. Teks padiskutuoti pačiam su savimi. Norėjau šiai temai paskirti visą rašinį, dabar apsiribosiu keliomis nebūtinai neginčijamomis pastabomis.
Mano požiūriu, komplikacijos realizuojant JAV sankcijas trąšų iš Baltarusijos per Lietuvą tranzitui Lietuvos užsienio politikoje vertybinės nuostatos pralaimėjimo nepatyrė. Vaizdžiai apibūdinama „vertybinė politika“ buvo ir tebėra girdima toli už Lietuvos ribų, ją giria ir palaiko JAV administracija, ne vienas JAV parlamentaras, jai pritaria ir kai kurios ES valstybės. Tokia politika, savaime suprantama, yra moralinis ramstis kovojantiems su diktatūromis.
Patriukšmauta, o labiau panikuota be didelio pamato. Remiuosi autoritetingo „Swedbank“ vyriausiojo ekonomisto N.Mačiulio paaiškinimu Žinių radijui: „Sankcijos „Belaruskalij“ pritaikytos tik toms sutartims, kurios buvo sudarytos nuo šių metų birželio. Anksčiau pasirašytos sutartys lieka galioti. Tai visiškai nelietė „Lietuvos geležinkelių“ ir „Belaruskalij“ santykių. JAV OFAC sankcijos liečia tik įmones, kurios turi prekybinių komercinių ryšių su JAV juridiniais asmenimis, veikia JAV teritorijoje arba atsiskaitoma doleriais. Kai kuriais atvejais prekyba tarp „Belaruskalij“ ir Kaliningrado, ir uosto gali vykti visiškai nepažeidžiant sankcijų.“
Tai patvirtina ir prieš kelias dienas gautas JAV OFAC laiškas „Lietuvos geležinkeliams“. Tai reiškia, kad sankcijos nevienareikšmės, ne „kirvinės“, su gal net su sąmoningai paliktomis skylėmis. Tuo ir pasinaudojo Lietuvos įmonės.
Žinoma, Lietuva gali skersai bėgių pastatyti įstatyminį vagoną, bet ar to tikrai reikia?
N.Mačiulis, kaip ir daugelis stebinčių šią situaciją, klausia: „Ar esame įsitikinę, kad tos mūsų ekonominės sankcijos padės pasiekti norimą tikslą?“
Taip, A.Lukašenkos režimas praras dalį pinigų. Bet dalį pinigų praras ir Baltarusijos gyventojai, ir Lietuvos gyventojai, nukentės visa Europa, nes negaus trąšų arba gaus daug brangiau.
Aiškėja, kad Vyriausybė dar vasarą žinojo ir apie sankcijų vingrybes, ir apie problemas dėl tarptautinių įsipareigojimų, ir apie galimą jų efektyvumą, bet bendro sprendimo nerado. Dabar tikriausiai paskubomis suras. Manyčiau, kad nereikia skubėti, kol sutartys pasibaigs. Juolab kad sankcijas įvairiai interpretuojant kilnus Lietuvos vertybinės politikos veidas į purvą nekris.
O štai dėl dabartinių Lietuvos santykių su Kinija tenka pritarti prezidento patarėjai A.Skaisgirytei, kad Taivaniečių atstovybės atidarymo Vilniuje detalės nebuvo suderintos su G.Nausėda: „Su prezidentu apskritai nebuvo diskusijos iki to momento, kai kilo triukšmas viešojoje erdvėje.“
Paprasčiau tariant, pasielgta neapgalvotai. Iš esmės tai netiesioginis prezidento nepasitikėjimo Užsienio reikalų ministerijos vadovu ženklas, nes šiuo atveju jau reikia kalbėti ne apie vertybinę politiką, o apie žalą Lietuvai konkrečiais vertybiniais popieriais.
