Tai rodo oficiali statistika, rodanti, kaip per rudens sesiją tautos išrinktieji atliko savo tiesiogines pareigas, – dalyvavo Seimo posėdžiuose, balsavimuose, teikė įstatymų projektus.
Taigi P.Gražulis yra aktyviausias projektų teikėjas. Tiesa, šiuo požiūriu jis toli gražu neprimena ugnikalnio – pateikė septynis individualius autorinius darbus. Be to, ir tie jo kūriniai buvo elektros, popieriaus, laiko ir oro gadinimas.
Bet kad ir kaip žiūrėsi, kitų parlamentarų konvejeris burzgė dar mažiau, o daugumos išvis buvo užrūdijęs. Jokio projekto per šią sesiją nepateikė 114 Seimo narių iš 141.
Dar viena savaip iškalbinga šios statistikos detalė – tarp Seimo narių, kurie praleidžia daugiausia parlamente vykstančių balsavimų, yra ne tik valdančiajai daugumai priklausantys Vyriausybės nariai, bet ir opozicijos atstovai. Pavyzdžiui, pagrindine opozicine jėga besidedančių valstiečių šešėlinės vyriausybės atstovai – energetikos ministras A.Nekrošius, užsienio reikalų ministras G.Surplys, finansų ministras V.Ąžuolas, žemės ūkio ministras K.Mažeika.
Žinoma, politikai, užsiminę apie tokias statistikas, tuojau pat pragysta, kad tai nieko nereiškia, visi tie skaičiai esąs tuščias formalumas, nes Seimo nario darbas ir reali veikla kur kas svarbesni nei mygtukų spaudymas. Ir jie dažniausiai teisūs. Tačiau plačiosios rinkėjų masės į šiuos skaičius žvelgia daug rimčiau – kaip į įrodymą, kad Seimas yra ne įstatymų leidybos fabrikas, o tuščias puodas, veltui ryjantis jų pinigus.
Ironiška, kad kaip tik šiomis dienomis pati premjerė I.Šimonytė prabilo apie tai, ką jau seniai reikėjo sutvarkyti, – iki oraus lygio pakelti parlamentarų ir ministrų algas, taip pat baigti P.Gražulio lygio sukčiavimus su vokeliais „parlamentinei veiklai“. Sėkmės. Tas algas pakėlus į Seimo reitingą gal verčiau išvis nebežiūrėti.
