Prie senos statybos daugiabučio Kauno Savanorių prospekte apie 16 valandą priėjo vyras ir moteris. Jie užlipo stačiais laiptais, kurie vedė tiesiai į pirmame aukšte įsikūrusį notaro biurą.
Ten tą dieną darbavosi notarė, jos padėjėja.
Klientams įėjus biuro durys užsivėrė. Kai beveik po pusvalandžio vyras ir moteris išėjo, vienas jų turėjo notariškai patvirtintą testamentą, pagal kurį buvo padalintas įspūdingas 120 milijonų eurų vertės turtas.
Palikimą sudarė Lietuvoje ir užsienyje sėkmingai veikiančių įmonių akcijos, prabangūs namai Nidoje ir Tenerifėje, piniginės lėšos bankų sąskaitose, kitas turtas.
Antras testamento egzempliorius turėjo likti pas notarę Ramutę Valantiejienę, kuri tais pačiais metais sulaukusi pensinio amžiaus baigė profesinę veiklą.
Tikrosios aplinkybės, kuriomis 2019 metų kovo 5-ąją buvo patvirtintas smegenų vėžiu sirgusio žinomo verslininko, mecenato R.Karpavičiaus testamentas, iki šiol buvo saugomos po devyniais užraktais.
Viešai buvo tikinama, esą milijonierius iki mirties išliko šviesaus proto, bėgdavo ilgas distancijas.
Tokią versiją piršo šalia R.Karpavičiaus paskutiniais jo gyvenimo mėnesiais buvę žmonės.
O štai testamentą užginčijęs turtuolio sūnus Rokas Karpis tvirtino, kad didelės vertės turtas buvo užvaldytas apgaule, pasinaudojus sunkia jo tėvo sveikatos būkle, jo pažeidžiamumu.
Tokių įtarimų pažėrė ir pirmoji milijonieriaus žmona Audronė Karpavičienė, kartu gyvenusi 40 metų, taip pat draugai, verslo bendražygiai, giminės.
Kuri iš šių versijų yra arčiau tiesos, aiškinasi ir teismas. Procesas dėl užginčyto testamento yra uždaras, laukiama ekspertų išvadų, o abi šalys šiuo metu vengia teikti komentarus žiniasklaidai.
„Lietuvos ryto“ tyrimo metu surinkti faktiniai duomenys liudija, kad R.Karpavičiaus sveikata po to, kai 2018 metų lapkričio mėnesį jam buvo atlikta smegenų operacija, vis blogėjo.
Tai patvirtina ne tik medicininiai dokumentai, liudytojų pasakojimai. „Lietuvos ryto“ žurnalistė iš patikimų šaltinių gavo išlikusį sensacingą garso įrašą, kuriame girdėti turtuolio R.Karpavičiaus balsas.
Įrašas atskleidžia, kokiomis aplinkybėmis buvo sprendžiamas šimtamilijoninio turto likimas ir ką tuo metu kalbėjo verslininkas.
Pasitikėjo kitais advokatais
R.Karpavičių į notaro biurą lydėjo Kaune žinoma teisininkė, visuomenės veikėja, Kauno centro bendruomenės pirmininkė Rūta Visocnik.
Ji „Lietuvos rytui“ yra patvirtinusi, kad buvo notarinio veiksmo liudytoja. Esą testamento sudarymo metu verslininko sveikatos būklė jai nekėlė abejonių.
Kaip ši visuomenės veikėja apskritai atsirado šalia verslininko, kuris tuomet šalyje buvo laikomas vienu turtingiausių?
R.Karpavičiaus verslo bendražygiai „Lietuvos rytui“ tvirtino, kad tokios veikėjos anksčiau nebuvo regėję jo įmonėse.
„Aš nė karto nesu jos matęs. Raimondas buvo atsargus, su bet kuo reikalų netvarkė“, – patvirtino ir buvęs ilgametis R.Karpavičiaus įmonės „Marijampolės pieno konservai“ vienas vadovų Arnas Grinevičius, su juo kartu dirbęs nuo 1997 metų.
Įmones Lietuvoje ir užsienyje valdžiusio verslininko teisinius reikalus iki tol, kol jį užklupo liga, tvarkė patikimi advokatai iš Vilniaus ir Klaipėdos.
Vienas jų R.Karpavičių aplankė ligoninėje, kur prie palatos durų jau buvo pastatyta apsauga ir sukosi kaunietė Aistė Grybauskienė, buvusi turtuolio vilos Nidoje tvarkytoja.
Psichologo diplomą turinčiai kaunietei kažkokiu būdu pavyko įtikinti verslininką ja pasitikėti. Ligonis buvo atskirtas nuo draugų, verslo bendražygių, net anūkų, kuriuos mylėjo.
Pirmoji jo šeima kreipėsi į policiją, bet į pagalbos šauksmą buvo pažiūrėta formaliai, o aukšti pareigūnai kauniečiai Darius Žukauskas ir Giedrius Skladas patys įsivėlė į kovą dėl šimtamilijoninio palikimo.
A.Grybauskienė prie turtuolio neprileido ir jo bičiulio teisininko, kuris specialiai atvyko iš Maskvos. Susitikusi su juo Kauno restorane ji dūmė akis, kad R.Karpavičius pavargęs, bet sveiksta, bėgioja krosus.
Dalyvaudavo projektuose
Kaunietė R.Visocnik „Lietuvos rytui“ yra sakiusi, kad su R.Karpavičiumi ją supažindino bičiulė A.Grybauskienė. Tai įvyko Kauno klinikose.
„Su Aiste aš pažįstama nuo 2012 metų. Mes dalyvaudavome visuomeniniuose, labdaros projektuose“, – dėstė R.Visocnik.
Ji buvo užsiminusi ir apie išlikusį garso įrašą. Tačiau į „Lietuvos ryto“ klausimus, kas ir kokiu tikslu jį padarė, R.Visocnik neatsakė.
Netrukus po to, kai Kauno notaro biure buvo patvirtintas 61 metų R.Karpavičiaus testamentas, 46 metų A.Grybauskienė tapo antrąja jo žmona ir pakeitė pavardę į Karpavičienės.
Milijonieriui gyventi buvo likę vos keli mėnesiai. Vėliau jaunoji našlė aiškino, kad apie jai užrašytą įspūdingą palikimą sužinojo tik po vyro mirties. O kaip buvo iš tiesų?
Skambėjo moterų juokas
Notaro biure daryto įrašo, kuris trunka 27 minutes ir 32 sekundes, tikrumas nekelia abejonių.
R.Valantiejienė kreipėsi į klientą „Raimondai“, kalbėjo apie jam priklausiusį nekilnojamąjį turtą, artimuosius.
Testamente tada buvo įrašyta, kad iš R.Karpio atimama paveldėjimo teisė. Rašytiniame variante, kurio kopiją turi „Lietuvos rytas“, šio teiginio nėra. Tikėtina, kad jis buvo įrašytas ne verslininko pageidavimu.
Iš garso įrašo taip pat aiškėja, kad smegenų vėžio alinamas verslininkas galėjo neįstengti perskaityti dokumentų, kurie buvo paduoti pasirašyti.
R.Karpavičius kalbėjo tyliai, trumpomis frazėmis, pakimusiu balsu, nerišliai, kartais visiškai nesuprantamai, painiojo faktines aplinkybes. Į kai kuriuos notarės klausimus verslininkas neatsakė.
Notaro kontoroje kartkartėmis nuskambėdavo moteriškas juokas. Ten buvusios moterys juokėsi ir tada, kai buvo kalbama apie mirtį, laidojimo būdą. O štai vyriško juoko įraše negirdėti.
Kaunietei A.Grybauskienei paliekamus nekilnojamojo turto objektus Nidoje ir Tenerifėje garsiai įvardijo ne R.Karpavičius, o notarė, kuri galimai tai buvo iš anksto su kažkuo suderinusi.
Tačiau ji nepatikrino, kam priklauso būstas Tenerifėje. Apie 4 milijonų eurų vertės vila priklauso ne fiziniam, o juridiniam asmeniui, taigi negalėjo būti įrašyta kaip asmeninis turtas.
R.Valantiejienė „Lietuvos rytui“ nekomentavo nei testamente įsivėlusios klaidos, nei kitų jo sudarymo aplinkybių, neatsakė į klausimus.
Garso įrašas kelia abejonių, ar notarė įsitikino, kad pasirašydamas testamentą verslininkas suvokė savo veiksmų pasekmes. Kilus bent menkiausioms abejonėms notarinis veiksmas negali būti atliekamas.
Pirmiausia – apie namus
„Jūs sutinkate, kad liudininkė dalyvautų sudarant testamentą?“ – iš pradžių paklausė notarė, bet atsakymo nesigirdėjo.
Tada buvo pasitikslinta testatoriaus gimimo data, bet ir vėl tyla.
Paklaustas, kur gimė, verslininkas pasakė: „Šiauliai.“ Notarė perklausė: „Pats miestas Šiauliai?“ Atsakymo nesigirdėjo.
Tada notarė kalbą iš karto pasuko apie prabangų nekilnojamąjį turtą – namą Nidoje ir vilą Tenerifėje: „Tai dabar, Raimondai, ten tas gyvenamas namas Neringoje (pasakė adresą. – Aut.) su visais daiktais ir Santa Krus de Tenerifėje, Ispanijos Karalystėje, su visais jame esančiais daiktais (pasakė adresą. – Aut.) – čia pagal dokumentus, taip?“
Atsakymo ir vėl nesigirdėjo, o notarė tęsė: „Aš palieku Aistei Grybauskienei. (...) Čia yra jūsų. Tai šituos du objektus jūs paliekate Aistei Grybauskienei? Taip? Žiūrėkite, visą kitą savo turtą...“
R.Karpavičius ištarė: „Niekam nereikalingi, niekam nereikalingi.“
Liūdnu balsu ištartus žodžius palydėjo moteriškas juokas.
Nežinojo, kur gyvena brolis
Notarė tęsė: „Raimondai, čia jūsų valia. Dabar žiūrėkite, visą kitą turtą – kilnojamą ir nekilnojamą, kuris mirties dieną jums priklausys, kuris bus, iš ko susidės, įskaitant vertybinius popierius, akcijas, dividendus, pinigines lėšas, esančias Lietuvos Respublikos ir užsienio bankuose ar kredito įstaigose, lygiomis dalimis palieku Aistei Grybauskienei ir Henrikui Karpavičiui. Karpavičius jūsų brolis?“
Vyriškas balsas patvirtino: „Taip.“
Notarė pasakė verslininko brolio gimimo datą ir paklausė, kur jis gyvena.
R.Karpavičius pasakė: „Nežinau. Negaliu pasakyti, kaime kažkur.“
Notarė toliau klausinėjo apie jo brolio gyvenamąją vietą, R.Karpavičius neaiškiai kažką pasakė.
Į pokalbį įsiterpė kita moteris, galbūt liudininkė: „Palaukit, aš tuoj pažiūrėsiu.“
Po kurio laiko notarė pasakė adresą prie Šiaulių. R.Karpavičius pasakė: „Gal ten Europos centras, nesuprasi.“ Moterys vėl ėmė juoktis.
Po to notarė tęsė: „Dabar dėl tos paveldėjimo teisės – ar čia paliekam, ar mes įrašom jūsų testamente?“
Vyras pasakė: „Rašykit viską.“ Bet notarė nutildė: „Palaukit, ne su jumis kalbu, Raimondai.“
Vyras kažką pasakė nesuprantamai.
Notarė tęsė: „Atimu paveldėjimo teisę iš sūnaus Roko Karpio, gimusio ...“ Vyras kažką sumurmėjo.
Notarė dėstė toliau: „Įpareigoju Aistę Grybauskienę ir Henriką Karpavičių mano urną palaidoti Nidoje arba Šiauliuose.“
R.Karpavičius paprieštaravo: „Ne Šiauliuose, o Nidoje.“
Notarė perklausė: „Nidoje?“
R.Karpavičius liūdnai tarė: „Ir išbarstyt viską, kad nieko neliktų.“
Notarė nesutiko: „Šito, žinokit, mes negalim rašyti.“ Notarė su kažkuo tarėsi – galbūt su liudininke: „Palaidot, ir viskas?“ Moteriškas balsas atsakė: „Taip, po to kaip norės, taip veiks.“
Notarė vėl paklausė: „Tai Nidoje paliekam, Šiaulius išbraukt, jo?“
R.Karpavičius paklausė: „Prie ko čia Šiauliai?“ Jam niekas neatsakė.
Notarė kalbėjo toliau: „Gerai. Tai tuoj mes dabar sudėliosim. Nes čia, matau, adreso nebuvo ir kur gimęs. Ir duosiu žmogui pasiskaityt, ane?“
Prisipažino, kad nieko nemato
Pasigirdo žingsniai, o po tylos pauzės – R.Karpavičiaus šnabždesys: „Kol gyvas... Svarbiausia išeit kuomet...“
Moteris, galimai liudininkė, pritarė: „Jo.“
Vyriškas balsas dar kažką neaiškiai pasakė: „... paskui pats nerašęs. Tai čia bus.“ Moteris pritarė: „Nu taip.“
Po tylos pauzės R.Karpavičius pasakė: „Sloga atsirado dar. Aš žinojau, negalima susirgt.“
Moteris antrino: „Tai čia dabar ir sunku apsisaugoti. Aplink tiek sergančių yra. Tas laikas toks.“
Vyras tęsė: „Ne, čia Ais... Serga. Sakiau, neik prie manęs artyn.“
Moteris paklausė: „Ai, buvo apsirgusi?“ Vyras kažką sumurmėjo.
Grįžusi notarė tikslinosi liudininkės gyvenamąją vietą ir paklausė: „Tada aš galiu registruot?“ Kita moteris atsakė: „Aha.“
Girdėti ir vyro balsas: „Čia niekas nieko...“
Paklaustas, ką turi galvoje, R.Karpavičius neaiškiai atsakė.
Notarė pasakė, kad testamentą perduos į registrą, o tada tęsė: „Gerai, duokim Raimondui, tegul jis pasižiūri.“
„Nebematau aš iš viso. Dabar nieko nematau“, – liūdnai ištarė R.Karpavičius.
Notarė paklausė: „Susilieja?“ Kita moteris pasvarstė: „Gal didesniu šriftu reikia atspausdinti? Ne?“
Notarė lyg negirdėdama, kad testatorius prisipažino nieko nematąs, tęsė kalbą apie namą Nidoje: „Mes ten žiūrėjom žemę, ten nuomojama yra. Čia yra jūsų namas, o žemė nuomojama. Tai su jame esančiais kilnojamais daiktais. Na, su viskuo, kas viduje.“ Vyras neaiškiai kažką pasakė.
Notarė perskaitė vilos Tenerifėje adresą ir tęsė: „Testamentą sudarant jūsų pageidavimu dalyvavo liudininkas. Taip? Taip. Dar skaitysit? Karpio gimimo, šito Roko, teisingai parašyta? Tai gimimo vieta patys Šiauliai, šiauliškis?“
R.Karpavičius atsakė: „Taip. Nors, aišku, Rokas tai gimęs Ispanijoje.“ (Iš tiesų R.Karpis yra gimęs Klaipėdoje. – Aut.)
Nežinojo, kuri savaitės diena
Notarė pasakė R.Karpavičiaus deklaruotos gyvenamosios vietos Neringoje adresą ir davė pasirašyti: „Gerai, čia.“
Vyras kažką sušnabždėjo. Tikėtina, kad liudininkė ištarė: „Tiktai namie sėdėt prie židinio ar prie pečiaus.“
Notarė rodė, kur pasirašyti. (Testatorius turėjo įrašyti savo vardą, pavardę ir pasirašyti, bet tik pasirašė itin smulkiu šriftu. – Aut.)
R.Karpavičius paklausė: „Palauk, tai šiandien pirmadienis ar antradienis?“ Moteris, galimai liudininkė, atsakė: „Antradienis.“
Po kurio laiko moteriškas balsas notarės paklausė: „Kokia registre matosi informacija?“ Notarė atsakė: „Jokia.“
Kurį laiką buvo sprendžiama, ką daryti su ranka rašytu testamentu, kuris įvardytas kaip „rankinis variantas“. Pasiūlyta kopiją prisegti.
Notarė aiškino: „Čia yra tikriau, kad žmogus, tokia valia, kad norėjo. O tai gali sakyt: čia mane atsitempė ir liepė parašyt tą testamentą. Na, žinai, kaip būna. Tai mes vaikštom po tuos teismus (...).“
„Aha, taip. Tai šitą su šituo tada kartu turėkit“, – pasakė moteris, tikėtina, liudininkė. „Tas patikimesnis“, – ištarė vyras.
„Na, taip, ranka rašytas patikimesnis“, – pritarė moteris.
Notarė nesutiko: „Bet matot... Kodėl reikalauja, kad būtų notariškai.
Atitinka visus įstatymo reikalavimus, jau tikrai atėjo pas notarą, notaras užmetė antspaudą, tai jau žinot, kaip yra, jau skaito... O žmogus tokį testamentą – čia vadinasi jo asmeninis testamentas – turi teisę parašyt savo ranka, pasirašyt, tik jį reikės jau teismine tvarka pripažinti, kad yra galiojantis.“
„Jeigu nebūtų notarinio... Supratau“, – pasakė kita moteris.
Galiausiai notarė paprašė užmokesčio: „Na, tai šimto eurų iš jūsų paprašysiu. Tai ačiū, kol kas tada viskas.“
Kita moteris, galbūt liudininkė, tarė: „Paskambint Aistei dabar reikia, kad jinai atvažiuotų paimt.“
Visą straipsnį skaitykite dienraščio „Lietuvos rytas“ šeštadienio numeryje.
