Kai rašiau šį tekstą „Lietuvos rytui“, situacija Ukrainoje keitėsi kas valandą. Nuėjau parduotuvėn, eidamas skaičiau žinias. Išeinu iš parduotuvės, atnaujinu vaizdą telefone, žinios jau kitos. Kai skaitysite šį tekstą, situacija Ukrainoje ir aplink ją vėl bus kitokia.
Nežinau, kokie įvykiai bus Ukrainoje, bet viskas dėliojasi logiškai: antpuoliai iš oro, raketos, paskui turbūt aviacijos bombos ant karo objektų, oro uostų ir kitos infrastruktūros, desantas iš jūros, tada – artilerijos ugnis ir sausumos kariuomenė.
Rusija neturi galių greitai okupuoti Ukrainą ir juolab kontroliuoti visą jos teritoriją, todėl lengva spėti, kad tiesiog bus keičiama valdžia.
Čia ne Afganistanas, todėl neužteks būrio ar dviejų, kad sušaudytų prezidentą ir jo apsaugą rezidencijoje.
Turbūt pagal sąrašus (kurie, kaip skelbiama, jau parengti) bus sulaikomi arba žudomi keli šimtai svarbiausių Ukrainos valstybės žmonių; bus perimta televizija, radijas ir komunikacijos, tada valstybė liks be regimos valdžios, Ukrainos kariuomenė – be planų ir krypčių, taip pat be amunicijos ir degalų tiekimo, ir pasipriešinimas pereis į partizaninį karą su lengvaisiais ginklais ir sprogmenimis.
O Rusija jau tada kalbės ne apie Ukrainos kariuomenę, o apie „banditų junginius“. Tas karas galės tęstis labai ilgai. Tačiau kas iš to?
Kijeve bus mikliai įsteigta laikinoji vyriausybė arba nacionalinio gelbėjimo komitetas, arba koks nors kitas organas, kur bus susodinti žmonės, kurie jau šiandien žino, kas ką turės daryti. Viskas suplanuota seniai.
Tada per kelis mėnesius įvyks nauji rinkimai ir referendumas dėl Ukrainos priėmimo į Rusijos teritoriją, ir teisine prasme viskas bus baigta.
Aneksija bus nepripažinta pasaulyje, išskyrus kelias satelitines diktatorių valstybes, tačiau normalumo niekas negalės grąžinti nei ginklu, nei kokiais nors kitais būdais.
Mūsų aneksija irgi 50 metų nebuvo pripažinta JAV ir kitų Vakarų valstybių, bet nuo to lengviau netapo – pasidarėme nepriklausomi tik tada, kai Sovietų Sąjunga tragiškai nusilpo ir mes išsilaisvinome patys.
Tikiuosi, žinoma, kad Ukrainai penkių dešimtmečių išsilaisvinti nereikės.
Dabar keista ir nejauku prisiminti, bet skelbdamos žvalgybinę informaciją JAV visus detaliai įspėjo, kas laukia Ukrainos iš Rusijos. Gal tik įsiveržimo datų tiksliai neatspėjo.
Kodėl aiškius įspėjimus daugelis ignoravo? Ir, maža to, aiškino spalvingomis sąmokslo teorijomis: girdi, JAV 2022 metais rinkimai, todėl J.Bideno administracija ir Demokratų partija čia kuria informacinį toną, bando gauti populiarumo taškų ir leidžia į eterį naujienų triukšmą, kuris nieko nereiškia ir niekuo neįrodytas.
Negana to, buvo skelbiama, kad čia V.Putino ir J.Bideno tarpusavio projektas, kur viena pusė vaizduoja, kad ruošiasi pulti Ukrainą, o kita pusė vaizduoja, kad gali sustabdyti karą.
Ir čia, girdi, vyksta toks ritualinis pagrūmojimas ir pirmykščiai šokiai, bet nei kas ką puls, nei kas ką šaudys, nes neapsimoka juk šaudyti ir gaudyti, kam tam V.Putinui gali reikėti tokios nesąmonės?
Kodėl tokiais kreivais ir šleivais aiškinimais tikima labiau nei profesionalių žvalgybininkų, turinčių milžiniškus resursus ir didžiulę patirtį, įspėjimais?
Juo labiau kad kariškiai patvirtino, kad tos prognozės – ne iš piršto laužtos.
Ten, kur matome tankų batalionus, artileriją, logistikos ešelonus, ginkluotųjų pajėgų perdislokavimą prie Ukrainos nuo tolimiausių Rusijos kraštų per pusę pasaulio, karo specialistai regi standartinių veiksmų rengimą.
Toks puolimas prieš Ukrainą, kuris prasidėjo ankstyvą vasario 24-osios rytą, negalėjo būti įvykdytas be kelių mėnesių pasiruošimo, o tai negalėjo likti nepastebėta.
Net 150 karių sunku paslėpti apgyvendintose vietose ilgesnį laiką, kad jų niekas nepastebėtų (nebent jie būtų bunkeryje po žeme). O 150 tūkstančių karių nuslėpti negali niekas.
Kaip chirurgas, stebėdamas kolegos ir jo komandos pasiruošimą operacijai, be žodžių žinos, kas vyksta operacinėje, taip ir kariškiai gerai žino, kokios veiksmų sekos galima laukti, kai sutraukiamos didelės pajėgos.
Mažai kas tikėjo tikro karo grėsme net ir tada, kai buvo aiškiai pasakyta, kad tokia kariuomenės koncentracija negali ilgai tęstis, – šitoks kumštis turi arba pulti, arba atsitraukti.
Rusija vieną dieną imitavo atsitraukimą, porą tankų pavežiojo geležinkeliu pirmyn ir atgal, paskui visi suprato, kad čia tebuvo akių dūmimo manevras, kuris tegali reikšti, kad bus pritaikytas kitas variantas. Tačiau vis tiek niekas netikėjo, kad didelis karas bus. Kodėl?
Mat baisiausias scenarijus buvo toks baisus, kad visi norėjo save apgaudinėti iliuzijomis ir racionalizacijomis, užuot pagalvoję apie tai, kas buvo labiausiai tikėtina, bet kartu ir siaubingiausiai baisu.
Todėl ir girdėjome aiškinimus apie V.Putiną – girdi, jis nepuls, nes Rusijai tai bus labai jau nenaudinga, kaina per didelė, reputacinė žala, jis nenorės tapti karo nusikaltėliu, bijos sankcijų.
Mes save įtikinėjome, kad viskas bus gerai, nes labai nenorėjome galvoti apie tai, ką reikės daryti, jei bus blogai.
Esmė yra tokia, kad V.Putinui nerūpi, kiek kas kainuos Rusijos žmonėms, kokia bus reputacija arba kiek nuvertės Rusijos valiuta rublis (jis pats seniai rublių nematęs, kaip ir visi Sovietų Sąjungos ar Rusijos lyderiai – sistema tokia, kad pirmasis valstybės asmuo nieko neperka ir už nieką nemoka).
Bet kuriuo atveju pinigai jo seniai nebedomina ir nekelia jam jokių emocijų.
Visos šalies likimas jam nerūpi ir neturi jam jokių pasekmių, jis gyvena savo pasaulyje, izoliuotame nuo realybės, kur nuo aplinkinių jį skiria ilgi stalai ir dešimties metrų atstumai, ir dveji metai kovido bunkerio jam nepadėjo geriau orientuotis laike ir erdvėje.
Nei jūs, nei aš tokiame pasaulyje nesame gyvenę ir nesiorientuojame, kaip veikia tipiško sociopato arba psichopato protas: koks nors nusikaltėlis maniakas, grobiantis aukas po vieną ir mėsinėjantis jas rūsyje, visiškai negalvoja, kaip jausis jo giminės ir artimieji, kai viskas paaiškės. Tokios mintys ir rūpesčiai nėra jo regos lauke.
V.Putinas turi projektą įeiti į istoriją, o kad į ją įeitų, jis ją turi ir perrašyti, ir kurti iš naujo bet kokiu galimu būdu.
Deja, jam galimi labai nesubtilūs ir labai kruvini būdai. „Tarpuvartės chuliganas su branduoliniais ginklais“ – kažkas taikliai apie jį pasakė.
Žiauriai skriaustas vaikystėje, besitrainiojęs tarp buvusio Leningrado, dabar – Sankt Peterburgo smulkių nusikaltėlių ir banditų, jų niekintas dėl silpnumo ir drovumo V.Putinas užaugo trokšdamas keršto ir svajodamas įrodyti savo svarbą ir absoliučią valdžią.
Nuskriaustieji dažnai kliedi totalia valdžia, generolų ir maršalų titulais. O kokį rasi geresnį įrodymą, nei būti karo pajėgų vadu ir siųsti į mirtį tūkstančius žmonių dėl savo asmeninių užgaidų?
V.Putinas jaučia dar vieną didžiulę skriaudą, nes įsitikinęs, kad jis privalo atkeršyti už tai, kad Sovietų Sąjunga pralaimėjo Šaltąjį karą, kuriame nugalėjo Jungtinės Amerikos Valstijos, Didžioji Britanija ir jų liokajai Europoje.
Todėl jam reikia, kad ne Rusijai būtų gerai, o kad būtų blogai Ukrainai, ir tai bus jo kerštas.
Kas darbo mums?
Jei planas pasiseks Ukrainoje, jei ten V.Putinui bus lengva ir paprasta, toliau bus mūsų eilė. Gal ne po mėnesio, gal ne šiemet ir net ne kitąmet.
Todėl šiandien visi linkėkime, kad Ukraina nebūtų sutrypta.
