Kauno paskelbimo Europos kultūros sostine šventė nesugriuvo, o Nemuno salos prieigose ją gyvai stebėjo apie 40 tūkst. žmonių.
Nemalonumai prasidėjo iškart po renginio, nes keli aktyvūs stebėtojai kreipėsi į policiją dėl kaukių nedėvėjimo „Žalgirio“ arenoje vykusio priėmimo metu.
Tyrėjų akiratyje atsidūrė tiek priėmimą surengęs Kauno meras V.Matijošaitis, tiek premjerė I.Šimonytė. Aišku, policijos pareigūnai po aplinkybių patikslinimo ikiteisminio tyrimo nepradėjo, nes kitaip ir negalėjo būti.
Dabar jau aišku, kad po šios šventės Kauno merą V.Matijošaitį užklupę nemalonumai buvo neįtikėtinai menki, palyginti su tuo, kas nutiko praėjusį savaitgalį, kai Europos kultūros sostinės vardo iškilmes surengė Ešo miestas Liuksemburge.
Šiame mieste susirinkusiems renginio dalyviams turbūt labiau rūpėjo ne atlikėjų pasirodymai, o nesiliaujantis naujienų srautas iš ką tik Rusijos užpultos Ukrainos.
Tuo metu V.Matijošaitį pasiekė ir kilęs kauniečių nepasitenkinimas dėl miesto valdžios delsimo nutraukti net ir formalią draugystę su dviem Rusijos miestais ir „Vičiūnų grupės“ delsimo, kaip elgtis su jai priklausančia gamybos įmone Kaliningrado srityje (Rusija).
Turbūt niekas neabejojo, kad ryšiai su agresyvios valstybės miestais bus nutraukti, – tai tik kelių dienų reikalas, mat tokiu atveju reikia sušaukti tarybos posėdį. Simbolinį sprendimą reikėjo atlikti, nors ryšiai su Rusijos miestais pastaraisiais metais išvis nebuvo palaikomi.
Kur kas didesnę nuostabą sukėlė V.Matijošaičio šeimos valdomos „Vičiūnų grupės“ vadovybės pirmasis pranešimas, kad veikla Rusijoje bus tęsiama, ir tai buvo grindžiama įsipareigojimais partneriams keliose Rytų šalyse.
Netekę žado kauniečiai siuntė prakeiksmus ir linkėjo paspringti už agresoriaus šalyje parduotas krabų lazdeles uždirbtais rubliais.
Tik praėjusį savaitgalį grįžus iš Liuksemburgo pačiam V.Matijošaičiui reikalai pajudėjo – ir tarybos posėdis buvo sušauktas, ir pozicija dėl gamyklos Rusijoje pasikeitė. Meras pareiškė, kad pokyčiai dėl įmonės yra neišvengiami ir sprendimai esą jau daromi.
Įvertinus tokią įvykių seką nepalieka jausmas, kad „Vičiūnų grupės“ vadovai tinkamai neįvertino situacijos arba išties be V.Matijošaičio žinios net lapai nekrinta nuo medžių.
O viską buvo galima padaryti gerokai paprasčiau: pranešti, kad pokyčiai tokioje situacijoje yra neišvengiami, tačiau apie 2000 darbuotojų turinti gamykla – ne kioskas, negalima jos per kelias valandas uždaryti ir pakabinti lentelės su užrašu „Nedirbame“.
Tokia lentelė ant Lietuvos pašonėje veikiančios įmonės vartų turbūt tikrai atsiras, tačiau keista, kad patyrusiems verslo rykliams neužteko nuovokos iškart apie tai paskelbti ir pelnyti civilizuotos verslo bendruomenėms palankumo. Svarbiausia – tokia žinia būtų buvusi visai nesumeluota ir atitinkanti situaciją.
Vis dėlto Kauno mero šeimos verslo ateitis kelia daugybę rimtų klausimų, nes dėl jų V.Matijošaitis trečiadienį net nenuvyko į susitikimą su premjere I.Šimonyte. Paaiškėjo, kad pakeliui merui sušlubavo sveikata.
Patyrusiems verslininkams didesnės ar mažesnės krizės – kasdienybė, jie ras geriausią sprendimą ir išsisuks iš nemalonios situacijos. Jeigu ir praras vieną kitą milijoną eurų – išgyvens, o netrukus užsidirbs prarastus pinigus.
Visai kas kita – tūkstančiai žmonių, kurie kelerius metus ruošėsi išskirtinei dienai, kai Kaunas taps Europos kultūros sostine, ir nuoširdžiai stengėsi nenuvilti meno gerbėjų.
Karo Ukrainoje fone visi suplanuoti renginiai jau neatrodo labai reikalingi, nes jų metu žiūrovai labiau domėtųsi į išmaniuosius įrenginius atkeliaujančiais pranešimais iš karo zonos, kurią nuo Lietuvos skiria palyginti nedaug kilometrų.
Net jeigu įvyktų stebuklas ir karas Ukrainoje per kelias artimiausias savaites pasibaigtų, prireiks nemažai laiko žaizdoms išsilaižyti ir iš naujo mokytis pajusti, kas yra šventė.
Apmaudu, kad Kaunas išskirtiniu Europos miestu tapo tokiu neįtikėtinai nepalankiu metu – nesibaigus pandemijai ir visai netoli švilpiant kulkoms. Kitos panašios progos gali tekti laukti šimtmetį ar dar ilgiau.
