Neprireikė nė poros dienų, kad Ukrainos kariuomenę remiančiai nevyriausybinei organizacijai „Blue/Yellow“ privatūs asmenys ir verslo bendrovės paaukotų 2 mln. eurų. Dar po savaitės jau buvo surinkta 17 mln. eurų.
Šios organizacijos vadovas J.Ohmanas, matydamas tokį lietuvių ryžtą padėti, sakė galįs tik šūktelėti: „Esu apakęs!“
Paramą teikia daugybė paprastų žmonių. Jie dosniai atveria piniginę ir visai nesiekia pasireklamuoti – pavyzdžiui, vienas tokių asmenų atnešė Ukrainos kariuomenei paremti net 4 tūkst. eurų.
Kitas paramą Ukrainai renkančias organizacijas taip pat užplūdo žmonės su dovanų lavina.
Antai Raudonasis Kryžius, pradėjęs rinkti drabužius, avalynę, pledus, miegmaišius, patalynę namus palikusiems ukrainiečiams, prie surinkimo punktų sulaukė į milžinišką eilę nutįsusios žmonių minios ir net sunkiai spėjo rinkti aukojamus daiktus.
Neliko nuošalyje ir valstybės įstaigos. Sveikatos apsaugos ministerija jau pirmosiomis karo dienomis skyrė 3,7 mln. eurų vertės medicininės paramos ir dalis siuntos – įvairiausia įranga, chirurgijos rinkiniai, tvarsliava – jau iškeliavo į Ukrainą.
Stebina ir žmonių ryžtas asmeniškai padėti kovojančiai tautai nebijant net rizikuoti savo gyvybe.
Nežinia, kiek lietuvių kovotojų išvyko ar rengiasi vykti į Ukrainą ir prisijungti prie kuriamo tarptautinio legiono. Tai neskelbtina informacija. Tačiau vieša tai, kaip entuziastingai į kvietimą padėti kolegoms ukrainiečiams atsiliepė Lietuvos medikai, – užsirašė 250 savanorių ir pirmosios jų komandos turėtų išvykti jau artimiausiu metu.
Žinoma, pagalbą Ukrainai teikia beveik visos ES šalys, ji siunčiama daugiausia per sieną su Lenkija, todėl neišvengiamai kyla grūsčių, tenka spręsti sudėtingus logistikos uždavinius.
Net kai parama dar tik kelyje, labai svarbu, kad ukrainiečiai žinotų, kaip jiems stengiasi padėti visa ES, visas civilizuotas pasaulis. Nedidelės Lietuvos siunčiamų krovinių, savanorių mastas negali prilygti didžiųjų šalių pagalbai, bet moraline prasme tai be galo svarbus indėlis į bendrą kovą su V.Putinu.
Lietuva pasirengusi padėti ir bėgantiems nuo karo žmonėms. Jungtinių Tautų Organizacija skelbia, kad jau 1,5 mln. ukrainiečių paliko tėvynę.
Tai daugiausia moterys su vaikais ir senyvi ar dėl sveikatos karinei tarnybai netinkantys asmenys. Jiems reikia skubios humanitarinės pagalbos.
Lietuva yra tarp aktyviausiai tokią paramą siūlančių valstybių, nors kol kas į mūsų šalį atvyko palyginti nedaug karo pabėgėlių iš Ukrainos, – šiomis dienomis atvežta apie 100 vaikų, netrukus atvyks dar tiek pat, oficialiai užsiregistravo keli šimtai savarankiškai atvykusių žmonių.
Bet realiai tokių asmenų jau gali būti gerokai daugiau, tik jie dar nepaprašė pagalbos, nes prisiglaudė pas mūsų šalyje gyvenančius artimuosius, gimines ar draugus, vienas kitas labiau pasiturintis apsistojo viešbučiuose.
Lietuva netgi ne pasyviai laukia, kol patys ukrainiečiai atvyks pas mus, o imasi jiems padėti persikelti.
Lenkijoje prie Ukrainos sienos jau lankėsi mūsų pareigūnai, rengiamasi paskirti koordinatorių iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos, kuris organizuos pabėgėlių atvežimą.
Natūralu, kad ukrainiečiai iki šiol nelabai veržiasi į Lietuvą ir labiau pasikliauja Lenkijos pagalba. Tai gerokai didesnė valstybė, joje dirba daugybė žmonių iš Ukrainos, o apie Lietuvos finansines galimybes padėti ar tai, kad lietuviai gyvenimo lygiu nenusileidžia lenkams, žino anaiptol ne visi ukrainiečiai.
Kita vertus, pagalbos Ukrainai nevertėtų laikyti finansine našta mūsų valstybei, nors ir garbinga. Ukrainiečiai nesunkiai gali pritapti prie lietuvių, neturėtų kilti jokios tautinės trinties, be to, tai darbštūs žmonės, gebantys ne tik save išlaikyti, bet ir duoti naudos Lietuvos ekonomikai.
Kai ukrainiečiai lieja kraują už visos Europos laisvę, gal ir būtų egoistiška kalbėti, kaip pas mus atvykę Ukrainos žmonės pravers Lietuvos darbo rinkai. Vis dėlto didėjant karo pabėgėlių srautui dera parūpinti jiems ir darbą. Tai jau vyksta. Savivaldybės praneša ne vien apie galimybes juos apgyvendinti, bet ir įdarbinti.
Ukrainiečiams dabar siūloma per tūkstantį darbo vietų. Daugiausia jų būtų nukreipiami dirbti į viešbučius, restoranus, prekybos tinklus, transporto ir gamybos įmones.
Pasibaigus karui ir Ukrainai išsaugojus nepriklausomybę, tikėtina, dauguma šių žmonių sugrįš į tėvynę, dalis geriau įsikūrusių ir stipriau susisaisčiusių su lietuvių visuomene galbūt liks gyventi čia, bet visi pas mus prisiglaudę ukrainiečiai prisidės kuriant ir puoselėjant tvirtus mūsų valstybių ryšius.
Padedant ukrainiečiams, žavintis jų ryžtu kovojant su Rusija nereikėtų pamiršti, kad Lietuvoje gyvena ir nemažai rusų.
Vieni jų solidarizuojasi su ukrainiečiais, bet galbūt tarp jų pasitaiko ir tokių, kurie vis dar pritaria agresyviai V.Putino politikai.
Todėl ypač svarbu vengti provokacijų, kurias Kremliaus propaganda panaudotų saviems tikslams.
